VšĮ SISTEMINIŲ SPRENDIMŲ INSTITUTAS

  • Šeimos konsteliacijos
  • Psichologinis konsultavimas
  • Seminarai, paskaitos, mokymai

Kontaktai:
Tel.: +370 620 91691, +370 637 74700

el.p.: info@konsteliacijos.lt

 


lt ru
 
   
STRAIPSNIAI

PRIĖMIMAS - RAKTAS Į LAIMĘ

 priemimas.jpg

Priėmimas - vienas galingiausių ginklų prieš nesėkmes ir tiesiausias kelias į laimę. Jis reiškia atsisakymą nuo betiklsės kovos su realybe, susitaikymas su tuo, jog realybė gali būti nemaloni ir skausminga. Priėmimas gali turėti daug išraiškų: pripažįstu, jog galiu ir turiu teisę klysti; atsisakau nuo bandymų užgniaužti emocijas; nepasiduodu emociniams impulsams; pripažįstu savo atsakomybę prieš gyvenimą ir kitus.

Priėmimas - toks galingas transformacijos faktorius, jog tapo ACT psichoterapijos - Acceptance and Commitment Therapy -  pagrindu (iš anglų k. - priėmimo ir atsakomybės terapija).

Pagrindinė šios psichoterapijos krypties idėja yra ta, jog su kokiais pergyvenimais žmogus besusidurtų, jis geba juos priimti ir veikti nepaisant jų, pagal savo vidines vertybes.

Priėmimas - tai išimtinai aktyvus procesas. Priėmime nėra nieko pasyvaus. Tai ne pasyvus pavaldumas, o pažinimas, kad daiktai, žmonės ar įvykiai yra tokie, kokie iš tiesų yra. Kartais jie nėra tokie, kokiais mes juos norėtume matyti. Priėmimas nereiškia, jog mes negalime nieko daryti tam, kad pakeistume vienas ar kitas situacijas. Tačiau tai reiškia, jog tol, kol nepriimsime daiktų ar žmonių tokių, kokie jie iš tiesų yra, mes bandysime juos priversti būti tokiais, kokie jie nėra ir tai gali sukelti mums daug sunkumų.

Jei mes atpažįstame, kokiais daiktai, žmonės yra konkrečiu momentu, turime galimybę taikyti išmintį šioje situacijoje, pakreipdami mūsų sąveiką su jais pagal tai, kas vyksta. Tokiu būdu ši sąveika gali tapti giliai gydančia ir transformuojančia. Tačiau nepriimant situacijos yra labai sunku suprasti, kur mes esame. O kai nežinome, kur esame - sunku atlikti pirmą žingsnį.

Kartais medicina gali padaryti viską, kas tik įmanoma, tačiau nepaisant to, Jūs vistiek gyvenate su tam tikru kiekiu skausmo. Kai jaučiame skausmą kūne ir nežinome, dėl ko tai vyksta. Visų pirma norime žinoti, kokia yra to skausmo priežastis. Ir jei nerandame atsakymo į šį klausimą, gali būti labai sunku priimti šį skausmą.

Jon Kabat-Zinn, gydytojas, streso įveikimo praktikos Mindfulness įkūrėjas, dirbdamas su pacientais, kenčiančiais nuo lėtinio skausmo, pastebėjo, kad prieš pradedant dirbti su skausmu ir kančia, reikia jiems „nutiesti kilimą" su užrašu „Sveiki, atvykę" ir priimti juos tokiais, kokie jie yra. Tai labai sunku padaryti žmogui, kuris kenčia. Tačiau būtent tai ir yra vartai, vedantys į laisvę nuo kančios.

Priėmimas - vienas iš kertinių Mindfulness praktikos principų.

MINDFULNESS - streso įveikimo praktika - unikali metodika, kuri buvo sukurta, kaip priemonė, padedanti susidoroti su stresu bei psichosomatiniais simptomais: neaiškios kilmės skausmais, nemiga, depresija ir daugeliu kitų neigiamų būsenų. Šios technikos ypatingumas - meditacinių praktikų ir šiuolaikinio mokslo laimėjimų derinys, kuris suteikia galimybę pasipriešinti neigiamoms streso pasekmėms bei pasiekti vidinę harmoniją. 

Mindfulness - tai santykio su savo kasdiene gyvenimo realybe nuolatinė ir nenutrūkstanti asmeninė terapija, išugdanti kitokį santykį į svarbiausius savo gyvenimo įvykius.

 

VIENOS IŠ MINDFULNESS GRUPĖS DALYVIŲ ATSILIEPIMAS:

Meditacija-praktika Mindfulness mano kasdienybę padarė emocionaliai ramesnę. Išvengiu didelių stresų išgyvenimo momentų. Išmokau suvaldyti stresą ir komfortiškai jaustis kasdieniniuose rūpesčiuose. Ramus protas palieka vietos išminčiai, racionalumui.

Dėkui už šią puikiai veikiančią metodiką.

Susidomėjote MINDFULNESS praktika?
Plačiau apie šiuos užsiėmimus skaitykite ČIA

         Švenčių džiaugsmas ir sunkumas. Kaip išlaisvinti džiaugsmą?

kazimieras 2016-12_2.jpg

 

Kodėl šventės vieniems - gražiausias metų laikotarpis, o kitiems - sunkus išbandymas, galintis netgi privesti prie depresinės savijautos? Kaip susitaikyti giminaičiams ir kartu susėdus prie Kalėdų stalo mėgautis ramybe bei pilnatve? Ką dovanoti ir linkėti? Kalbamės su psichoterapeutu, Sisteminių sprendimų instituto direktoriumi, sisteminės fenomenologinės psichoterapijos bei šeimos konsteliacijų specialistu Kazimieru Daugėla.

Giedrė Gabauskaitė

Pasiruošimas šventėms yra priskiriamas prie stresą sukeliančių veiksnių. Kodėl taip yra ir kaip jį sumažinti?

Kiekviena šventė įpareigoja pasiruošti. Tačiau kalbame apie du dalykus - vieni žmonės švenčių laukia, nori, antri - atvirkščiai -  jų nemėgsta, laukia, kad greičiau praeitų.

Pasiruošimas šventėms kelia stresą tiems, kurie turi nelabai harmoningą švenčių patirtį bei nepakankamai pripildytus artumu santykius su šeimos nariais. Žmonės turi įvairių modelių kaip šventės turi vykti. Šie modeliai, scenarijai atsinešti iš šeimos - šventė turi būti būtinai tokia, kokia būdavo pas tėvus - tokia pat graži, tokia pat šilta ir tobula, arba atvirkščiai - „tik ne tokia".

Jeigu šventės būdavo gražios, tačiau kamuoja tobulumo poreikis, jis iš tiesų dažniausiai reiškia, kad „turiu prilygti savo mamai, močiutei", arba „turiu joms įtikti", „būti tinkama dukra ar tinkamu sūnumi". Ir natūralu, kad ypač, jeigu tėvai buvo šiek tiek kritiški, tai gali sukelti daug streso. Atsiranda kritikos baimė - galbūt šios salotos nepakankamai pasūdytos, o tortas neatrodo kaip iš konditerių konkurso, o staltiesė nepakankamai išlyginta. Atsiranda baimė vėl tapti „netinkamu" savo tėvams, būti atstumtiems. Taigi, kuo labiau esame sužeisti vaikystėje, tuo labiau tinkamas pasiruošimas šventėms kelia stresą. Ši būsena išlieka net tada, kai jau esame sukūrę savo šeimas, ir tėvai ne tik kad jau labai seni, bet galbūt netgi išėję į amžinybę. Kai norime tobulai kam nors įtikti, nesvarbu ar tai būtų savo vaikams, vyrui, svečiams, pasąmoningai iš tiesų siekiame įtikti savo motinai ir tėvui. Spręsti tai reikėtų užduodant klausimą kodėl jaučiuosi netinkamas savo tėvams, savo šeimai, arba tinkamas tik tada, jei viską padarau tobulai. Kartais gyvename paslėpta viltimi,  kad jie pasikeis ir mane pagaliau apkabins. Pažiūrėję giliau galime rasti nuoskaudų, liūdnų prisiminimų, įsižeidimų, kurie tęsiasi net per kelias kartas.

Žmonės, kurių šeimose šventės nebūdavo gražus laikotarpis, o virsdavo „pijokystėmis", barniais, švenčių bijo ir nelaukia. Arba nori, kad „viskas būtų kitaip". Net jei protas žino, kad iš tiesų galėtų būti kitaip, širdyje vistiek kaip paslėptas šventės kodas lieka kivirčai, vienatvė ir nuoskaudos.

Tokiu atveju reikia vidiniu žvilgsniu pasižiūrėti į savo mamą ir pamatyti tą moterį, kuri buvo tokia, kokia galėjo būti, turėjo tiek meilės kiek turėjo, ir davė tiek, kiek galėjo. Svarbiausias dalykas, kurį davė tėvai, seneliai - tai pats gyvenimas. Visko kito jie davė tik tiek, kiek galėjo. Galbūt sunkus, bet būtent toks buvo vienintelis mano „bilietas" į gyvenimą.  Supratus, pajautus šią tiesą ir sugebėjus priimti šią dovaną, atsiranda laisvė kurti savo gyvenimą ir savo šventę. Atsiranda teisė į džiaugsmą ir galimybė netęsti netinkamų tradicijų.

Kokia vieta prie šventinio stalo turėtų būti skirta šeimos nariams, kurie nėra kartu (mirusiems, esantiems užsienyje ir t.t.)?

Švenčių metu norisi pajusti pilnatvę, tačiau ją sunku pajusti, jei kažko ilgimės. Daug kivirčų kyla būtent dėl to, kad norime jog šalia esantis žmogus užpildytų tuštumą, kurią paliko tas, kurio šalia nėra. Tai gali būti žmonės, kurie neseniai mirė, ar tie, kurie tuo metu yra kur nors kitur, pavyzdžiui, kitoje šalyje, ar kažkas, su kuo esame susipykę - ne be reikalo sakoma, kad Kalėdos - puikus laikas susitaikyti. Neišpildyti ryšiai kaip yla iš maišo išlenda būtent švenčių metu. Protas gali apie tai nesusimąstyti, bet širdies neapgausi. Kartais širdį liečia žodžiai apie tą šeimos, giminės narį, kurio net nematėme. Gali trūkti ir kokio nors žmogaus, kuris šeimai yra „netinkamas", pavyzdžiui, girtaujančio, palikusio šeimą ar kalėjime esančio šeimos nario. Nors garsiai sakome, kad be jo - geriau, širdžiai gali jo trūkti. Todėl svarbu nebijoti prie švenčių stalo pakalbėti apie tą žmogų, užduoti vienas kitam klausimus, kas jį matė, kaip jam sekasi. Svarbu, kad šeima suprastų, jog tas žmogus yra šeimos dalis, tiesiog jis neša kažkokią sunkią naštą, jo vidus sužeistas. Reikia jam duoti vietą širdyje su geru linkėjimu kad jisai sveiktų. Taip ryšys atsistato, o tuštuma širdyje užsipildo. Kad šventės būtų ramios, reikėtų turėti vietos širdyje visiems šeimos nariams ir jų likimams tokiems, kokie jie yra.

Švenčių metu gali trūkti ne tik žmonių, kurie yra mirę, ar tų, kurie yra „blogiečiai", bet ir tų, kuriems nepavyko gimti. Jeigu pora nekalba apie savo negimusius vaikus ir jie geru būdu negyvena tėvų širdyse, tiek švenčių metu, tiek ir kasdien kažko nesuprantamo trūks, o tai maišys ir darniems santykiams.

Yra tekę girdėti apie ryšius tarp kelių kartų, apie giminės švenčių palikimą. Ar gali būti paveldimas švenčių nuotaikos prislėgtumas? Kaip išsilaisvinti?

Taip, būna ir sudėtingesnių situacijų. Pavyzdžiui, švenčių gali būti vengiama arba jų laikas gali būti nesuprantamai emociškai sunkus, nes giminės istorijoje per šventes ar po jų atsitiko koks nors tragiškas įvykis ar netektis: mirtis, tremtis, mylimojo išdavystė, neteisybė. Arba po tokio įvykio visos šventės tik primindavo skausmą. Įdomu, kad žmogus apie šį įvykį giminės istorijoje gali būti jau visai pamiršęs, o kai kuriais atvejais apie jį netgi iš viso nežinoti, tačiau giminės pasąmonėje likęs „įrašas", kad šventės susijusios su nelaime, skausmu. O kadangi mes esame giminės dalis, tuomet ši patirtis lyg iš naujo iškyla nerimu, baime, tuštuma ar liūdesiu, o kartais net ligų simptomais vaikuose ar anūkuose, kurie gali apie tai ir nežinoti, ar būti tik „kažką girdėję". Šiuos kolektyvinės pasąmonės procesus gana sunku atrasti, tačiau su sisteminės terapijos metodu Šeimos konsteliacija - vidinio pasaulio paveikslų išdėstymu mes gana greitai atrandame ir padedame kad tai baigtųsi. Tam tikrą savo konsteliaciją galite padaryti ir jūs netgi be specialisto pagalbos. Jeigu ši patirtis žinoma - susikaupus į ją reikia vidiniu žvilgsniu pasižiūrėti iš naujo, pajausti. Į tą gyvenimo įvykį bei visus jo dalyvius - gerus ir blogus. Tuomet sugebėti pagarbiai nusilenkti visiems jiems ir šeimos likimui. Gerai būtų išreikšti pagarbą ir dėkingumą dar ir žodžiais, kaip: „Aš priimu jus ir jūsų likimus tokius kokie jie yra. Su pagarba palieku jūsų sunkumus ir skausmą jums. Nes būtent per tai, su šia „kaina" keitėsi giminės jausmai ir gyvenimo kelias, o todėl esu aš, mano artimieji, vaikai. Jūs dideli, o aš tik vaikas. Aš galiu atsakyti tik už save ir savo šeimą. Dėkoju jums už gyvenimą". Jeigu konkrečių istorijų nežinome, tačiau jaučiame, matome, kad lyg yra kažkoks sunkumas mamos, tėvo ar senelių viduje ir mane tai įtakoja, sunkina, tuomet tai galime padaryti tiesiog jų ir jų gyvenimų atžvilgiu. Nesvarbu ar jie šalia ar toli, ar jau amžinybėje. Jeigu tai darome pakankamai susikaupę, patirsime jog tai gilus vidinis procesas, kuris gali labai išlaisvinti.

Kaip giminėms susitaikyti, kad šventes galėtų švęsti kartu?

Kokie konfliktai bebūtų, jie dažniausiai kyla iš to, kad vieni šeimos nariai laiko save geresniais ir turinčiais didesnę teisę priklausyti šeimai nei kiti. Todėl pirmas žingsnis susitaikyti yra pripažinimas to, kad visi esame dalis vienas kito. Jei prisiminsime seną animacininį filmuką „Mauglis", džiunglėse iškilus pavojui jo herojai sakydavo „Aš ir tu - vieno kraujo". Tą patį, visų pirma, savo pačių širdyse turime pasakyti ir savo artimiesiams. Sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, ar vaikų turinti pora nėra vieno kraujo, tačiau per vaikus jie yra visam laikui sujungti. Svarbu pripažinti, kad esame vieno rato žmonės, net jeigu tai skaudu. Tai pirmas žingsnis norint susitaikyti.

Prie šventinio stalo galime jautis prastai ir kai esame ne savo vietoje, atliekame ne savo „rolę". Pavyzdžiui, vaikai, kurie nori nurodinėti savo tėvams, juos auklėja, tampa jų „tėvais". O kartais vaikai jaučiasi tėvų draugais, partneriais - visiems žinomi tokios partnerystės pavyzdžiai yra „mamytės sūnelis" ar „tėvelio dukrelė". „Mamytės sūnelis" negali pats sukurti šeimos, o jei sukuria - nesugeba ja tinkamai rūpintis, nes iš tiesų yra dalinai „vedęs" savo mamą. Jo jėga teka ten, o ne į žmoną. Atitinkamai „tėvelio dukrelė" - su tėčiu. Tėvai turi būti dideli, vaikai - maži. Vyresni broliai ir seserys - didesni, o jaunesni - mažesni. Sutuoktiniai - lygūs. Tai vidinis emocinis santykis. Tuomet vyresnieji turi savo pripažinimą, jaunesnieji daugiau meilės iš visų, o sutuoktiniai - galimybę dalintis meile ir tampa stipresni kaip tėvai. Rolių sumaišymas labai trukdo santykiams ir sukelia galybę konfliktų arba „pastato sienas" tiek tarp tėvų ir vaikų, sutuoktinių, brolių ir seserų. Dažnai daugelis gerų patarimų, perskaitytų knygų „neveikia", kol neatstatyta ši pamatinė vidinė tvarka. Atstačius tvarką konfliktai išnyksta, o artumas didėja.

Ką ir kaip dovanoti, kaip priimti dovanas ir ko prie šventinio stalo vienas kitam linkėti?

Visų pirma dovanojant reikia galvoti apie patį žmogų, o ne tai, kas patinka man - įsijausti į tą žmogų, pabūti jo kailyje. Kartais galime išrinkti nedidelę nebrangią dovaną, tačiau ji bus labai reikšminga, jei mes pridėsime svarbią intenciją - kodėl ją dovanoju ir ko linkiu.

Kaip priimti dovanas - iš tiesų, yra žmonių, kuriems sunku tai daryti. Čia reikėtų sugrįžti į mūsų pokalbio pradžią, kur kalbėjome apie iš vaikystės atsineštus egzistencinius klausimus - ar esu tinkamas/tinkama, vertas/verta. Sunku priimti dovanas, tame tarpe ir gyvenimo dovanas, jeigu viduje yra nevertumo ar kaltės jausmas, t.y. jei esu pats netinkamas, arba netinkami mano tėvai - tie žmonės, per kuriuos aš gavau gyvenimą.

Dėl linkėjimų, dažnai prisimenu žinomo šviesuolio, filosofo Omraamo Mikhaelio Aivanhovo žodžius, kuris sakė, kad žmonės vieni kitiems dažnai linki laimės, laimės ir dar kartą laimės - kad joks debesėlis netemdytų padangės. Neduok dieve, - sakė jis. Žmonės nesupranta, ko linki. Todėl, kad asmenybė bręsta tik susidūrusi su iššūkiais ir sunkumais. Todėl nereikėtų linkėti gyvenimo, kuriame žmogus negalėtų tobulėti. Tai vaikiškas linkėjimas!

Geriau linkėkime dvasios šviesos, stiprybės priimti gyvenimo iššūkius ir atrasti kažką svarbaus, sugebėti pereiti gyvenimo sunkumus ir per juos pasimokyti, sugebėti džiaugtis tuo, kas yra ir atrasti jėgų kurti ką nors naujo. Tai - pripildytas prasmės gyvenimas, vertinga laimė.

Daugybė žmonių užsibrėžia, kad nuo Naujųjų metų nebegers, neberūkys, sveikiau maitinsis. Tačiau šie pažadai dažnai ir lieka pažadais. Kodėl?

Užsibrėžti tikslus yra gerai, tačiau vertėtų nors trumpai pakalbėti apie tai kas tai yra blogi įpročiai. Juos įtakoja įvairios priežastys ir jų atsikratyti vien užsispyrimo dažniausiai neužtenka. Vien užsispyrimo dėka tai gali padaryti tik žmogus, pasižymintis pakankama vidine branda didesne negu jame pačiame paslėptas sunkumas. Po blogais įpročiais slepiasi kiti dalykai. Dažnai tame ir menkavertiškumo pojūtis, vienišumas, jausmas, kad esi nereikalingas. Neretai ir jau minėta šeimos istorijos patirtis kur mūsų sunkumas tik lyg sujungia mus su mamos, senelio ar kitų kalte, skausmu, našta, noru jiems padėti su meile. Todėl kova su blogais įpročiais tokiu atveju lyg kova su pačiu savimi ar prieš ištikimybę ir meilę mamai, tėvui, šeimai, ar kažkuriam nežinomam bet svarbiam mano kilmei asmeniui. Taip ir būna - protu pasiryžtu, noriu keistis, o mano vidus nieko nedaro, stabdo. Čia labai padeda šeimos konsteliacijos metodas, kurią kaip kalbėjome galite bent pradėti ir patys. Blogi įpročiai yra sielos ligos požymis. Todėl kad atsisakyti blogų įpročių, gali tekti pakeisti pakankamai daug. Todėl žmogus pasižadėdamas, kad nuo šiol gyvens kitaip, kartais sau užsideda tik papildomą krūvį - visų pirma jis turi ateiti iki tokio momento, kur turės pakankamai jėgos keistis. Pažadą geriau reikėtų duoti kiek kitokį - kad šiais metais padėsiu sau, stengsiuosi išgyti, sustiprėti ir užaugti vidumi, surasti gyvenimo pilnatvę ir kad man taptų nebereikalingas svaiginimasis, lošimas ar persivalgymas. Ir svarbu - priimsiu kitų pagalbą kaip gyvenimo dovaną. Taigi, toks įsipareigojimas tampa ne tikslu, o kelione. Kelione, kurią įdomu keliauti.

Psichologai vis dažniau kalba apie žiemos depresiją ir netgi sako, jog ji kamuoja iki 10% labiau į Šiaurę nutolusių šalių gyventojų. Kas tai per negalavimas ir kaip jo išvengti?

Bet kokios depresijos sudėtinė dalis - artumo su mums svarbiu žmogumi trūkumas. O kūnas yra vidinio pasaulio atspindys, poveikis į kūną atsispindi psichikoje ir atvirkščiai. Ne atsitiktinai yra tokie terminai kaip „sielos šviesa", „širdies šiluma". Žinoma, daugiau šviesos ir šilumos patiriame vasarą - egzistenciškai ši šiluma veikia kaip nemokamai gaunamos dovanos - žmogus ją gauna tiesiog šiaip sau, už ją nereikia nei mokėti, nei kaip nors atidirbti. Šis jausmas - kad esu šildomas nemokamai, primena būvimą mamos pilve ar mamos glėbyje, ir suteikia didesnį pilnavertiškumo pajūtį, atsipalaidavimą - esu šildomas, nesvarbu kaip elgčiausi, ką daryčiau - ši šiluma dovanojama vien už tai, kad esu. Tuo tarpu šaltuose kraštuose už šilumą ir šviesą reikia mokėti, atsiranda pojūtis, kad „manimi niekas nesirūpina", ir „už viską reikia mokėti". Tai susiliečia su vidumi - vidinis vaikas, norintis, kad juo rūpintųsi ir šildytų nemokamai, šio rūpinimosi nebegauna ir ima liūdėti - jam reikia pačiam pasirūpinti savimi, tačiau jis dar nėra tam pasiruošęs. Kai kažko trūksta ir ilgai negalime gauti ateina kita savijauta - „nieko nebereikia".

Dalinai pietiečiai dėl to apskritai laimingesni nei šiauriečiai - pietiečiai gauna daugiau nemokamai, tokiu būdu palaikomas egzistencinis įsitikinimas, kad „aš esu priimamas ir vertas toks koks esu, man nereikia ypatingai ko nors daryti, kad išgyventi". O atšiauriose salygose kova už būvį, išgyvenimą, sunkesnė.

Kas padeda nuo žiemos depresijos? Šviesos įsijungimas, karšta vonia, sauna. Tačiau svarbiausia susigrąžinti įsitikinimą jog esu tinkamas/tinkama, vertingas/vertinga. Sakote tai sunku, daug kartų bandžiau? Norite stebuklo? Prašom. Trumpam susikaupkime ir padarykime dar kartą tuos vidinius žingsnius - sugrąžinkime vertę žmonėms ir likimams per kuriuos esame, su dėkingumu priimkime savo vienintelį bilietą į pasaulį. Taip atsistato ryšiai su artimaisiais žmonėmis. Su esančiais šalia, toli ir širdyje - su jau išėjusiais. Tuomet tampame tiesiog savaime vertingi bei tinkami ir mes patys, o gyvenimas - dovana. Nebijokime ir nesikuklinkime, o gal ir išdrįskime priimti priimti pagalbą - specialisto, artimojo, o tikintieji - Dievo, kuris nepamirškime rūpinasi mumis per žmones. Tas kuris priima Gyvenimo dovaną, priima ir visas kitas jo dovanas - šventines, ir tiesiog ateinančias galimybes. Su dėkinga širdimi. O dėkingai širdžiai norisi duoti.

 

Straipsnis publikuotas: http://www.bernardinai.lt/
Laukiame jūsų nuomonės, komentarų. Nuoroda komentarams:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-12-23-svenciu-dziaugsmas-ir-sunkumas-kaip-islaisvinti-dziaugsma/153258

Jūsų patirtis naudinga ir kitiems

SAGA – įdomus ir paprastas būdas pažinti savo tikrąjį "AŠ"

saga_straipsniui.jpg

 

Mūsų turtingas vidinis pasaulis, pilnas įvairiausių istorijų ir fantazijų yra lengvai prieinamas mūsų sąmonei vaikystėje. Iki 7-8 metų amžiaus mes praktiškai neskiriame savo vidinių vaizdinių ir išorinio pasaulio vaizdų. Viskas paprasta ir natūralu ir tuo pačiu pripildyta magijos. Mes kupini tikėjimo ir pasitikėjimo gyvenimu.

Tačiau šis pojūtis anksčiau ar vėliau mus palieka. Mes atsisveikiname su paprastu ir "naiviu" pasaulio suvokimu ir leidžiamės į sudėtingą kelionę, kad atrastumėme save ir suprastume, kas mes tokie.

Bręstant ir tampant suaugusiais mumyse vis labiau ima vyrauti intelektas, logika, kontrolė, tvarka ir tuo pačiu "prisikasti" iki savo vidaus - pasąmonės tampa vis sudėtingiau.

Pasakos ir mitai išoriškai išreiškia tai, ką žmonės jaučia savo viduje. Ir ne vienas žmogus, o visi. Tai tarsi visos žmonijos kolektyvinės pasąmonės atspindys. Kolektyvinėje pasąmonėje yra tie vaizdiniai, kurių sąmoningai racionaliame lygmenyje negalime pasiekti ir suprasti. Mūsų pasąmonė "įsijungia", kai nustoja veikti sąmonė ir su mumis "kalbasi" vaizdinių pagalba, pvz., per sapnus.

Tam, kad suprastume šiuos vaizdinius, turime medituoti, analizuoti savo sapanus ir t.t. Tačiau yra dar vienas būdas, padedantis iškelti ir suprasti šiuos vaizdinius iš pasąmonės gelmių.

Metaforinės asociatyvinės kortos SAGA padeda atrasti prieigą prie mūsų viduje gyvenančių archetipinių vaizdinių, kurių pagalba galime sugrįžti į vaikystės pasaulį ir tuo pačiu atrasti save iš naujo. SAGA kaladėje atsispindi visų pasaulio pasakų ir mitų elementai. Visi pasakų motyvai – tai mūsų sielos vaizdiniai. Būtent jie yra tiesiogiai susiję su mūsų gyvenimo istorija. Tačiau ne su išorine, o ta, kuri slypi mūsų viduje. Pasakų herojai, tokie, kaip karalius, karalienė, juokdarys, karys, ragana ir išminčius - visi jie yra mūsų pačių dalis.

Mūsų vidinis pasakų ir mitų pasaulis SAGA žaidime gali materializuotis, tapti matomas.

Kortos SAGA naudojamos terapijoje, kaip instrumentas, padedantis iškelti problemas ir konfliktus, apie kuriuos nėra paprasta kalbėti: visa tai, ko nepriima ir atstumia mūsų sąmoningasis "AŠ" arba tai, ką tempiame paskui save dar nuo tų laikų, kai nemokėjome to išreikšti žodžiais. Būtent tokiais atvejais ir padeda darbas su vaizdiniais.

 

Terapinė istorija

Moters, kuriai psichoterapijos seansų metu buvo sunku kalbėti apie save ir savo konfliktus, paprašė ištraukti 5 kortas, jas atitinkamai išdėlioti ir kalbėti viską, kas tik šauna į galvą žiūrint į kiekvieną iš jų (tai, kas mums šauna į galvą žiūrint į kortą visuomet vienaip ar kitaip yra susiję su mumis pačiais – tokiu būdu mes nesąmoningai kalbame apie save).


Moteris ištraukė tokias kortas:

"Karalius" - tironas, savo valdžią galintis išlaikyti tik prievarta. Jis slopina, jis žiaurus (kaip vėliau išaiškėjo, klientė identifikavo su karaliumi savo tėvą).

"Kardas" - kovos prieš karalių simbolis.

"Klounas" -vienas iš tų, kurie kaunasi su karaliumi, tik nežinia ar jam pavyks susidoroti su tironu. Ypatingo pasitikėjimo jis nekelia (būtent tokia "juokdarės energetika" ne kartą padėjo klientei nusimesti nuo saves rolę, kurią ji turėjo vaidinti šeimoje - t.y. kai būdama jauname amžiuje  turėjo pakeisti mirusią motiną).


"Namas" - saugumo ir tvarkos simbolis (konkrečios tvarkos ilgesys savo pačios viduje, kurio trūko klientės šeimoje).


"Labirintas" - reiškia pasimetimą.

 

Po kelių seansų, klientei vėl buvo pasiūlyta ištraukti kortas ir išdėlioti jas atitinkamai nuo jos vidinės savijautos.

Išdėstymo tvarka pasikeitė:

Išdykęs klounas – vaikas, kurio buvimą viduje klientė pripažino ir sutiko išleisti į išorę, dabar buvo pirmoje vietoje. Toliau sekė namo korta, kadangi po to, kai ji savyje pripažino vidinį vaiką, atrado ir savo vidinius namus. Toliau sekė tėvas, kardas ir labirintas.

Kortų pagalba klientei pavyko vaizdžiai išreikšti terapinį procesą, kuriame ji dalyvauja ir pačiai sau pailiustruoti tą vystymosi procesą, kuris su ja vyksta.

Skaityti plačiau apie kitas kortų kalades

 

 TANDOO - HARMONINGIEMS POROS SANTYKIAMS

tandoo zanras.jpg

Visos naujai susikūrusios poros santykiuose trokšta visiško pasitikėjimo, artumo, malonumo, saugumo ir draugystės. Savo santykius kiekviena pora pradeda nuo daugybės lūkesčių, tačiau ne visoms pavyksta išsaugoti šį optimizmą viso gyvenimo eigoje.

Poros ryšis pilnas netikėtumų ir sunkumų, kurie dažnai priveda prie sąstingio santykiuose. Bendravimo problemos, kontrolės klausimas, draudimas reikšti pyktį, įtampa, susijusi su seksualiniais poreikiais ir norais, pavyduliavimas, ginčai dėl pinigų, nenustatytos ribos su giminaičiais, nerealistiniai lūkesčiai ir apribojimai, lyčių vaidmenys, vertybių skirtumai, nuomonių išsiskyrimas dėl vaikų auklėjimo - visa tai gali privesti prie įvairių sunkumų poroje ir santykių krizių.

Kai susiduriame su nesupratimu, kaltinimais, provokacijomis ir įžeidinėjimais, poros santykiams kyla grėsmė. Tokie simptomai, kaip įtampa ir nusivylimas, nuobodulys, neištikimybė, agresija ir neviltis gali sugriauti pasitikėjimą savimi ir tikėjimą partneriu.

Kaip galime  užkirsti  kelią  santykių krizei, išsaugoti arba atstatyti ryšį su partneriu?  Metaforinės asociatyvinės kortos TANDOO yra veiksmingas terapinis instrumentas, kurio pagalba galima padėti poroms išspręsti tarpusavio konfliktus ir įveikti skausmą. Procesas, paleistas kortų TANDOO pagalba gali atvesti prie įžvalgų, padėsioančių išspręsti konfliktus bei didinant poros surerinamumą.

TANDOO (iš senovės aramėjų k. – “per pusę, dviems, dviese, drauge”) kortų kaladė susideda iš 99 paveikslėlių, vaizduojačių scenas iš porų gyvenimo, simbolizuojančias jausmus, norus, poreikius, konfliktus ir gydančius vaizdus, kurie nenutrūkstamai plėtojasi poros santykiuose; bei 44 paveikslėlių, vaizduojančių „kelio” ženklus.


Kortos atspindi įvairius poros gyvenimo etapus: susipažinimą, įsimylėjimą, intymumą, aistrą, ilgesį, abipusį džiaugsmą, konfliktus, pavyduliavimą, prievartą, baimę, skausmą, susvetimėjimą, išsiskyrimą ir kt.

 

Jei poros gyvenimą vertintume kaip kelionę, korta-kelio ženklas savo ruožtu gali tapti gidu po užduočių ir sprendimų teritoriją. Šios kortos gali būti traktuojamos, kaip ženklai, simboliai, įspėjantys mus ir mūsų partnerius: pasisaugok, pasirūpink, pakeisk kryptį, neik šia kryptimi arba pakeisk judėjimo greitį. Kortos su kelio ženklais naudojamos tam, kad sustiprintų, nukreiptų, parodytų kryptį ir kliūtis, kurios iškyla santykiuose.

Santykiams ėmus klibėti, tampa sudėtinga girdėti kitą ir būti išgirstam. Veiksmai su TANDOO kortomis padės poroms labiau suprasti tokias jų gyvenimo situacijas, kaip, kad šeimos narių susvetimėjimas bei santykių griūties grėsmė. Kortos leis išsiaiškinti daugelį aspektų, ypatybių bei priežasčių dar iki tol, kol visa tai pradės daryti įtaką santykiams, tokiu būdu pagerinant tarpusavio ryšį poroje.

 


TANDOO - viena iš keliolikos nuolant augančių OH-kortų žanro atstovų.

Kortos siūlo patogius ir praktinius būdus, padedančius tyrinėti savo gyvenimą tomis kryptimis, apie kurias mes anksčiau net neįsivaizdavome.

Kortos naudojamos, kaip žaidimas arba/ir terapija, padeda prisiliesti prie pačių giliausių jausmų ir atveria sudėtingų gyvenimiškų situacijų kūrybinius sprendimų kelius.

Metaforinės asociatyvinės kortos gali būti naudojamos drauge su kitais psichoterapiniais metodais jų pastiprinimui, o taip pat grupiniuose pratimuose bei žaidimuose.

Kiekviena TANDOO korta išreiškia metaforinę erdvę, kurioje galima projektuoti vidinius ir išorinius mūsų pačių aspektus. Žmonės, naudojantys kortas, gali jas laikyti veidrodžiu, atspindinčiu jų vidinę realybę ir duodančius galimybę pamatyti ją naujoje šviesoje.

Darbas su kortomis pagerina ir palengvina komunikaciją, padeda išreikšti jausmus, stimuliuoja vaizduotę ir plečia savęs suvokimą. Kortų TANDOO naudojimas - tai galimybė klausytis ir atsakyti, iš tiesų vienas kitą girdėti, be smerkimo ir konkurencijos.

Skaityti plačiau apie kitas kortų kalades

 

TRAUMA IR METAFORŲ KALBA JOS ĮVEIKIMUI. Metaforinės kortos COPE
cope2.jpg


Izraelio psichologė dr. Ofra Ayalon, dirbdama su vaikais, patyrusiais psichologines traumas, pastebėjo, kad dauguma jų negali kalbėti apie patirtus išgyvenimus, nes jausmai, susiję su šiais išgyvenimais yra per daug stiprūs. Tokiu būdu vaikai tampa savo trauminių pergyvenimų „įkaitais". O. Ayalon suprato, kad reikia sukurti tam tikrą distanciją, santykyje su pergyventais dalykais, atitinkamai suteikiant galimybę kalbėti apie tai; visa tai darant svajonių, fantazijų ir asociacijų lygyje. Vaikai jautėsi daug labiau pasitikintys, kai pasakojo apie savo sielos žaizdas, lyg tai būtų kažkieno kito istorija. Ta išgalvota istorija tapo jungiančia grandimi tarp jų vidinio sužeisto pasaulio ir išorinio pasaulio.


Dr. Ofra Ayalon - viena iš COPE metaforinių kortų kaladės kūrėjų. Šiose kortose tikslingai vaizduojami įvairių krizinių situacijų ir traumų motyvai. COPE kortos - tai šiek tiek daugiau nei vien postūmis pokalbiui apie tai. Tai pamatas suvokimui, kad kiekviename iš mūsų slypi didžiulis potencialas, galintis padėti įveikti traumą. Įsisąmoninti šį mechanizmą - vadinasi daugiau nebesijausti bejėge auka. Tik tuomet, kai žmogus perima situaciją į savo rankas ir ima ją kontroliuoti - supranta, kas jam trukdo, o kas gali padėti. Tai terapinis procesas, kuris atveda prie atsakomybės prieš save patį.


Terapinis atvejis

Jaunai merginai, kuri autokatastrofos metu prarado savo tėvus, buvo pasiūlyta išsirinkti vieną iš atverstų kortų ir papasakoti viską, kas ateina į galvą žiūrint į šią kortą. Mergina ištraukė kortą, kurioje buvo pavaizduotas berniukas, liūdintis dėl savo mirusio šuns.

„Dabar aš jaučiuosi taip, kaip šis berniukas. Mano skausmui nėra ribų. Jaučiuosi tuščia. Manęs daugiau niekas nedomina. Aš taip sėdžiu visą dieną ir manęs nepalieka sunkios mintys."

Po to, kai jai buvo duota laiko apgalvoti ir išreikšti šį skausmingą jausmą, jos buvo paprašyta toje pačioje kortoje surasti ką nors teigiamo. Ir ji rado: tai buvo guodžianti ranka ant mažo berniuko peties. Tačiau tuo momentu ji jai nieko nereiškė.

Vėliau merginai buvo pasiūlyta išsirinkti vieną iš prieš ją išdėliotų kortų, su pavaizduotomis rankomis jose, prieš tai paaiškinus kiekvienos kortos reikšmę. Šios kortos - tai įveikos strategija, padėsianti jos situacijoje atverti potencialą, kuris joje jau slypi ir kurio egzistavimo ji dar sąmoningai nesuvokia.

Mergina išsirinko kortas „Tikėjimas" ir „Vaizduotė". Atsakinėdama į terapeuto užduotus klausimus ji galėjo laisvai papasakoti apie daugelį praeities situacijų, kuriose šios savybės jai jau buvo padėjusios susitvarkyti su krizėmis. Atgavusi žvalumą ji ėmė tikėti, kad taip bus ir dabar.

Pabaigoje mergina turėjo išdėstyti prieš save šias tris kortas bet kokiu, jai labiausiai patinkančiu būdu. Abi kortas su rankų atvaizdais ji padėjo vieną šalia kitos, o kortą, vaizduojančią trauminę situaciją - virš jų per vidurį. Tokiu būdu išėjo piramidė, kurioje įveikos strategijos praktiškai „nešė" pergyvenimus, susijusius su trauma.


Traumos „Įveikos resursas"

Terapinės koncepcijos COPE pagrindas - apklausa, kurią Ofra Ayalon savo laiku atliko Izraelyje, apklausdama jaunus žmones, patyrusius psichologines traumas. Apklausa buvo atliekama du kartus: iškart po traumuojančio įvykio ir praėjus kuriam laikui.

Iškart po įvykio.

Kai tai nutiko, ką darei, ką jautei, apie ką galvojai? Kas tau padėjo, o kas priešingai - sunkino tavo savijautą?


Praėjus kuriam laikui po įvykio.

Kas tau padėjo įveikti situaciją, o kas slėgė? Kokie kitų žmonių veiksmai tau padėjo, o kokie priešingai, tik didino tavo naštą?


Ši apklausa sukurta remiantis tuo, kad kiekviename žmoguje, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų vaikas, ar suaugęs žmogus yra vidinis potencialas, padedantis įveikti psichologines traumas.
Tokiose situacijose sąmoningai ar nesąmoningai kiekvienas naudoja taip vadinamą „įveikos resursą", kad išsaugotų ir stabilizuotų savo mentalinę ir psichinę sveikatą. Aukščiau išvardinti klausimai nukreipti į tai, kad šį įveikos mechanizmą įjungti sąmoningai.
Įsisąmoninti šį mechanizmą - vadinasi daugiau nebesijausti bejėge auka. Tik tuomet, kai žmogus perima situaciją į savo rankas ir ima ją kontroliuoti, supranta, kas jam trukdo, o kas gali padėti. Tai terapinis procesas, kuris atveda prie atsakomybės prieš save patį.
Būtent tokiame kontekste ir reikia suprasti kaladę „Cope". Skirtingai nuo kitų „OH" serijos kortų kaladžių, Cope kaladė turi 6 ypatingas kortas, kuriose pavaizduotos rankos, parodančios įvairias įveikos strategijas - tai tas pats, kas simboliškai „paimti į rankas" savo situaciją, susijusią su trauma.


COPE (iš anglų k. - įveika, susidorojimas) kortų kaladė susideda iš 88 paveikslėlių, simboline forma vaizduojančių traumines ir stresines situacijas ir jų sprendimo galimybes. Ši kortų kaladė skirta darbui su trauminiais įvykiais. Kreipimasis į traumuojančią situaciją per metaforą leidžia išvengti pakartotinio traumavimo ir sukuria saugų kontekstą sprendimo paieškai ir modeliavimui. Kortos sukelia vidinį savigydos procesą ir savo unikalaus, padedančio išeiti iš krizės, kelio paiešką.

COPE - tai ne paprastas kortų žaidimas, bet ir įvadas į trauminių situacijų, krizių ir konfliktų psichologijos pamatą. Jokia kita kortų kaladė neturi tokios plačios taikymo galimybių instrukcijos. 88 šios kaladės kortos yra instrumentas, kuris reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje padeda sumažinti kentėjimą.

 

OH žanro kortos

Tai ištisa metaforinių asociatyvinių kortų, formuojančių savo nuosavą, nepanašų į jokias kitas kortas, žanrą, šeima. Kiekviena iš 18 kortų kaladžių turi savo taikymo sritį.
Šią projektyvią psichologinę metodiką ir įrankius savo darbe gali naudoti bet kuriai psichoterapijos mokyklai, konsultavimo sričiai priklausantis specialistas.

Skaityti plačiau apie kitas kortų kalades

 

Naikinanti nuoskauda tėčiui
tetis ir dukra2.jpg

Tėtis - pats svarbiausias žmogus mergaitės gyvenime. Tai pirmas vyro vaizdinys jos gyvenime, kurio pagrindu ji ateityje rinksis sau vyrą. Todėl nuoskauda tėvui gali įtakoti jau suaugusios moters gyvenimą, atitinkamai jį pakoreguodama.

Dauguma moterų mano, jog joms nėra ko pykti ant tėčio, tačiau daugiau pasikalbėjus apie jų gyvenimą, paaiškėja, kad vaikystėje tėtis praktiškai nekreipė į jas dėmesio, nesidomėjo jų problemomis, nedalyvavo jų gyvenime. Ir tik naudojant įvairias psichologines praktikas, grąžinant jas į praeitį, iš pasąmonės iškyla buvęs skausmas ir ateina įsisąmoninimas, kad viduje yra nuoskauda tėčiui.

Todėl jei pirma Jūsų mintis pradėjus skaityti šį straipsnį buvo „tai ne apie mane", siūlome neskubėti ir gerai pagalvoti. Nuo to visgi priklauso Jūsų tolesnis gyvenimas.

O dabar išsiaiškinkime, kokias pasekmes gali sukelti nuoskaudos ir neatleidimas tėčiui:

 

1. Nuoskauda dėl nedėmesingumo.

Jei tėtis dukrai skyrė mažai laiko, dėmesio, meilės ir rūpesčio, ji nuo vaikystės jaučia meilės deficitą. Pradedant jaunu amžiumi, mergina stengsis kompensuoti šią  meilę tuo vyrišku dėmesiu, kuris jai bus prieinamas. Kaip taisyklė, tai ankstyva meilė, susidomėjimas, aistra. Pasąmoningai ji trokšta sau įrodyti, kad yra už ką ją mylėti, kad ji to verta, nors pati mergina tuo ir netiki. Ir kas žino iki kur nuves tie trokštamos meilės ieškojimai...

Psichologinė trauma, sukelta tėvo elgesio, vers moterį bijoti vienatvės ir ji bus pasiruošusi būti su bet kuo, kad tik neliktų viena.

Ar verta bekalbėti apie vidinę ramybę ir moterišką laimę? Vienintelis dalykas, kuris padės jai išeiti iš užburto rato - atleidimas tėčiui ir nuoširdus priėmimas jo tokio, koks jis buvo ir yra.

 

2. Nuoskauda dėl žiaurumo.

Jei tėtis elgėsi žiauriai su dukra ar jos mama, tai dukters širdyje nuo pat mažumės kaupiasi pyktis tėčiui, kuris natūraliai perauga į mirtiną nuoskaudą.

Kuo tai gresia? Tuo, kad suaugusi tokia mergina ieškodama sau vyro  - visiškos tėčio priešingybės, vistiek į savo gyvenimą pritrauks žiaurius vyrus.

Kodėl? Todėl, kad jos pasąmonėje užsifiksavo pirmo jos gyvenime vyro vaizdas - tėčio vaizdas. Tokio, koks jis buvo. Nors sąmoningai moteris jaučia baimę vien nuo minties, kad jos vyras bus žiaurus žmogus.

Ši baimė tik sustiprina pasąmoninio vaizdo įtaką ir Visata jai į vyrus pametėja jos tėčio „prototipą". Ir taip tęsis tol, kol mergina neįsisąmonins savo nuoskaudos tėčiui ir jam neatleis.

 

3. Nuoskauda dėl laisvės apribojimo.

Arba dėl perdėto rūpinimosi. Šis punktas - visiška priešingybė pirmajam punktui, kuris aprašytas aukščiau. Šiuo atveju mergina trokšta kuo greičiau išsilaisvinti nuo šios globos ir galų gale įkvėpti laisvai.

Prie ko paprastai tai priveda? Tokiais atvejais, moteris labai ilgai negali rasti sau poros, todėl, kad pasąmoningai ji to ir nenori. Ji siekia laisvės ir nepriklausomybės.

Ar tai suteiks jai moterišką laimę? Mažai tikėtina. Todėl vienintelė išeitis yra keisti save - atleidimo pagalba išsilaisvinti iš nuoskaudos tėčiui. 

Mes negalime, o ir neturime teisės keisti kitų žmonių. Keistis galime tik patys. Kuomet išmokstame priimti žmones, tokius, kokie jie yra, suprasdami, kad jie eina savo gyvenimo keliu, o mes einame savuoju, lengviau galime ir atleisti. O atleidus, keičiasi ir mus supantis pasaulis, ir mūsų gyvenimas.  Todėl tik Jums spręsti ar ir toliau gyventi su nuoskauda širdyje, ar vistik atleisti.

 

Straipsnio šaltinis: www.twiy.ru
(Юлия Кравченко, Губительная сила обиды на отца)

SIMPTOMINĖS KONSTELIACIJOS: DĖL KO MES SERGAME?

Dėl ko mes sergame? Šis klausimas jaudina daugelį žmonių, nes visi mes, vienaip ar kitaip, esame susidūrę su savo ar artimųjų liga. Tačiau teisingiau būtų klausti: "Kam mes sergame?" Pradėsime nuo pradžių.

Konsteliacijų arba išdėstymų metodo pradininkas – vokiečių psichoterapeutas Bertas Helingeris (Bert Hellinger) teigia, kad šeimoje egzistuoja tam tikri dėsniai, kurių  pažeidimai atsiliepia visai šeimos sistemai.

Jei šeimos, giminės sistemoje yra pažeistas pagrindinis "priklausymo sistemai" dėsnis ir yra išstumtų iš sistemos asmenų, apie kuriuos pamiršo, nežinojo ar nenorėjo žinoti, tai kuris nors asmuo iš vėlesnės kartos būtinai pabandys išstumtąjį "sugrąžinti į sistemą". Ir tai padarys pačiu priimtiniausiu būdu – per savo ligą. Visa tai vyksta tam, kad būtų atkurtas balansas sistemoje. Pavyzdžiui, jei šeimoje kas nors pasikorė, tai vėliau – kitoje kartoje būtinai kas nors gims su apsivijusia aplink kaklą virkštele. Ir tai geriausiu atveju. Blogiausiu – su šia istorija bus susijusi gimdymo asfiksija (pulso sustojimas dėl deguonies stokos, gresiantis uždusimu), sunkiais bronchinės astmos atvejais, nelaimingais paskendimo atvejais. Tikriausiai neverta nė kalbėti apie tai, kad medikamentinis gydymas tokiais atvejais neduotų stabilių teigiamų rezultatų.

Konsteliacijų metodas ypatingas tuo, kad jo metu, įmanoma vaizdžiai pamatyti šių dėsnių pažeidimus ir juos harmonizuoti. Nepažįstamų žmonių pagalba išdėsčius kliento šeimos narius – pamatomas realus tos šeimos paveikslas: tarpusavio ryšiai tarp šeimos narių, simpatijos, antipatijos ir kt. Tuo tarpu, išoriškai šeima gali atrodyti visai kitaip. Pvz., visai šeimai ir patiems sutuoktiniams atrodo, kad vyras myli žmoną, o šeimos konsteliacijoje pamatome, kad vyras, atstovaujantis sutuoktinį yra nusisukęs nuo žmonos ir t.t.

Viena iš dažniausių  kreipimosi į psichoterapeutus priežasčių – panikos atakos arba neurozė. Tai dar vadinama vegetatyvinės nervų sistemos sutrikimu. Šių būsenų sisteminės priežastys, kaip taisyklė yra žmogžudystė šeimoje. Šie nužudymai gali būti skirtingo pobūdžio: nuo jūsų motinos aborto (jūsų dar negimusių brolių ar seserų gyvybės nutraukimo) iki aukų iš giminaičių pusės. Arba tų, kuriuos nužudė jūsų giminaičiai.  Nepriklausomai nuo to žinote ar ne apie šiuos įvykius, jūsų vidus – siela apie tai žino ir stengiasi atkurti pusiausvyrą sistemoje. Kai terapiniame darbe su konsteliacijomis visa tai pamatoma ir išbrauktas iš šeimos sistemos nužudytasis arba  kažką nužudęs narys gauna jam priklausančią vietą sistemoje, žmogui, kurį kamuoja panikos atakos daugiau nebereikalingas šis simptomas. Ir jis dingsta. Visam laikui. 

Turėjau pacientą, kuris daugiau kaip 10 metų kentėjo nuo panikos atakų ir visus tuos metus gydėsi tradiciniu būdu. Tačiau gydymas nedavė rezultatų. Konsteliacijos metu paaiškėjo (vėliau motina tai patvirtino), kad paciento tėvas su pirmąja savo žmona laukėsi vaiko. Kai nėštumas buvo didelis, tėvas su žmona susipyko ir jis, susirinkęs savo daiktus, išėjo gyventi pas savo motiną. Jo žmona, iš keršto savo vyrui, sukėlė dirbtinį gimdymą, kurio pasekoje kūdikis – vyresnysis paciento brolis, mirė. Paciento tėvas grįžo pas žmoną, tačiau neilgam. Paprastai tokiais atvejais, kaip atpildas už vaiko nužudymą, santykiai taip pat sugriūva. Norint išsaugoti santykius, abiems sutuoktiniams reikia dirbti su savimi – su savo vidumi, tuomet santykiai įmanomi kitame lygmenyje.

Atradęs savo žuvusį brolį, pacientas graudžiai verkė, apkabindamas brolio atstovą konsteliacijoje.  Simptomas tapo nebereikalingas, nes išstumtasis iš šeimos sistemos asmuo – žuvęs brolis, buvo pripažintas pilnateisiu tos sistemos nariu.

Žmogžudystės šeimoje dažnai sukelia tokius sutrikimus, kaip mikčiojimas, nemotyvuota agresija, depresija, epilepsija ir net šizofrenija. Liaudyje pastarąją ligą vadina asmenybės susidvejinimu ir tai pateisinama – sisteminiu požiūriu ligonyje susipina ir vienu metu gyvena dvi energijos rūšys: nužudytojo-aukos energija ir nužudžiusiojo-agresoriaus energija. Ir tik pripažinus juos abu – ir nužudytąjį, ir nužudžiusiujį bei davus jiems abiems vietą širdyje ir šeimos sistemoje, žmogus gali išsilaisvinti iš šių simptomų. Žinoma, sunkios šizofrenijos atvejais reikalingas ir medikamentinis gydymas bei nuolatinė gydytojo psichiatro priežiūra, nes tie pakitimai, kurie įvyko asmenybės struktūroje gali būti negrįžtami.

Ypatingai norisi pakalbėti apie tokį, dažnai paplitusį sutrikimą, kaip hipertoninė liga. Tai žmogaus noro išeiti paskui kažką iš paskos į mirtį atspindys. Paskui tėvą, mamą, brolį, seserį, dėdę, tetą ar vaiką. Šis noras yra nesąmoningas. Kai žmogus tai įsisąmonina, jis suvokia, kad jo mirtis nepakeis to žmogaus likimo, kuris jau yra miręs. Tik gerbiant mirusįjį ir jo likimą galima likti gyventi.

Neseniai dirbau su vienu jaunu žmogumi, kuris turėjo labia aukštą kraujo spaudimą (260 ant 150). Tuo metu, kai buvo atliekama konsteliacija, jam jau dvi savaites buvo atliekami įvairūs tyrimai, taikomas gydymas, jis gulėjo ligoninėje, tačiau rezultato visa tai nedavė. Konsteliacijai pasibaigus, jis išvažiavo namo. Kelionė truko apie 3 valandas. Grįžęs namo ir pasimatavęs spaudimą, jis pamatė, kad spaudimas nukrito iki 140 ant 90. Ryte jis nuvyko į ligoninę, iš kurios po dviejų dienų buvo išrašytas. Spaudimas daugiau nepakilo.

Labai dažnai gydytojai ginekologai visomis šiuolaikinės medicinos jėgomis bando padėti moteriai tapti mama. Dažnai sėkmingai. Tačiau būna atvejų, kai niekaip nepavyksta pratempti nėštumo iki reikiamo  termino, kuomet kūdikis jau bus gyvybiškai pajėgus. Pasikartojančių (įprastų) persileidimų metu, pacientės ir gydytojai, sėkme laiko tai, kad "šis nėštumas truko keliomis savaitėmis ilgiau nei ankstesnis". Moteriai atsiranda viltis kada nors sėkmingai išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Tačiau toli gražu ne visuomet tai tampa realybe. Įsivaizduokite moters būseną, kai ji jau kokį šeštą kartą patiria persileidimą. Konsteliacija padeda išsiaiškinti, kam giminėje ši moteris yra lojali, ką ji taip stipriai myli ir elgiasi lygiai taip pat, kaip tas žmogus. Galbūt tai gali būti jos močiutė, kurios šeši vaikai mirė kūdikystėje? O gal kita močiutė – stipri, tvirta, be gailesčio pasidariusi penkiolika abortų ir dėl to kaltinusi senelį: "Jis tai manęs negailėjo". Mylėdami savo protėvius, mes kartojame jų likimą, kaip tik sugebame. Tačiau yra labiau humaniškas ir malonus būdas išreikšti savo močiutei meilę. Gerbiant močiutę, jos likimą ir jos orumą, su kuriuo ji neša šį likimą, galima neprarasti savo vaikų, o patirti neapsakomą lengvo nėštumo džiaugsmą ir laimę tapti nuostabaus mažylio mama. Tokiu būdu jūs nenuvertinate tų sunkumų, už kuriuos močiutė ir taip su kaupu sumokėjo, bandydama apmokėti tai savo vaiko netektimi.

Aš, kaip gydytoja esu už šiuolaikinius metodus medicinoje, tačiau kam kankinti moterį hormoniniais preparatais ir nesaugiomis stimuliacijomis, ruošiant jau aštuntam dirbtiniam apvaisinimui, jeigu ji, būdama visiškai sveika, negali pastoti tik todėl, kad "žiūri" į savo vienuolika brolių ir sesrų, tapusių jos motinos aborto aukomis? Tik priėmusi juos visus į savo širdį, per skausmą ir neapsakomos pilnatvės ir harmonijos, ji pagaliau galės "pamatyti" savo pačios vaiką. O kiek džiaugsmo man, kaip specialistei,  suteikia telefono ragelyje išgirdus susijaudinusį iš džiaugsmo balsą: "Ačiū Jums, aš  laukiuosi!" Ir be jokio dirbtinio apvaisinimo.

Ir štai, pagaliau jūsų namuose ilgai lauktas, naujas žmogus. Visi laimingi. Dabar jūsų gyvenime nauji interesai ir nauji pažįstami, taip pat, kaip ir jūs – su vaikiškais vežimėliais. Tačiau po kurio laiko jūs sužinote, kad pasirodo, tik jūsų mažylis nemiega naktimis, trikdydamas ir taip neramų namiškių miegą. Iškyla natūralus klausimas: "Kodėl? Ką mes darome ne taip? Kodėl būtent mano vaikas taip dažnai serga arba verkia, nepaisant didžiulių visos šeimos pastangų?" Taip, klausimas beveik teisingas – būtent jūs, kaip tėvai darote kažką ne taip. Jūs kažko nematote arba nenorite matyti savo giminės sistemoje.  Tuomet kūdikis jums visa tai "rodo", todėl, kad į jį jūs tikrai atkreipsite dėmesį. Ir visa tai tęsis tol, kol jūs nenuspręsite pamatyti "kai ko", galbūt sunkaus ar net tragiško jūsų giminėje. 

Prieš septynis metus dirbau su jauna gražia moterimi, kuri turėjo penkiametę gražuolę dukrytę. Mergaitė nuolat sirgo. Moteris sakė, kad dukra turi silpną imunitetą. Geras gydytojas imunologas, gaudavo kasmėnesinę algą už mergaitės priežiūrą ir sveikatos palaikymą. Aš pakviečiau mamą į konsteliaciją, tačiau keletą mėnesių jai "nepavykdavo". O duktė tuo tarpu ir toliau sirgo. Ir štai mama vėl konsteliacijoje. Labai jaudinasi, ją visa purto. Išdėstomi jos, jos dukters ir jos vyro atstovai. Duktė žvelgia į grindis – į "mirusįjį", jai labai sunku ir ji vos laikosi ant kojų. O mamos atstovė uoliai stengiasi atkartoti dukters judesius, kad visąlaik būtų jai už nugaros ir nematytų to, į ką žiūri duktė. Į užduotą klausimą apie nėštumą, moteris atsakė, kad dukra gimė iš antro jos nėštumo. Pirmasis pasibaigė persileidimu, kai ji buvo 5 mėnesį nėščia. Nors anksčiau moteris teigė, jog duktė – jos pirmas vaikas. Tokiu būdu, duktė yra statoma ne į savo vietą, kai iš tiesų ji yra ne pirmas, o antras vaikas šeimoje. Pirmojo vaiko vieta yra labai sunki – juk jis mirė. Natūralu, kad mažylė serga. Mama iki šiol prisimena, kaip jai buvo skaudu ir baisu "pažiūrėti" į pirmąją, mirusią dukterį, nors šis skausmas tęsėsi viso labo tik kelias sekundes. Vėliau širdyje tapo gera ir ramu – visi šeimos nariai užėmė jiems priklausančias vietas. Nuo to laiko mergaitė nebeserga. Ji žino apie savo vyresniąją seserį, kuriai davė vardą, ją prisimena ir apie ją kalba. O imunologas buvo atleistas, kaip nebereikalingas.

 

Straipsno šaltinis: http://www.constellator.ru
(Лариса Никитина, Симптомные расстановки: Для чего мы болеем?)

ŠEIMOS KONSTELIACIJA (kaip meilė atskleidžia savo galią)

 

„Visą gyvenimą jaučiuosi nepasitikinti savimi. Galbūt dėl to, kad savo šeimoje buvau nepastebima", - prisipažįsta keturiasdešimtmetė moteris. „Sudarykite savo šeimą iš čia esančių grupės dalyvių", - siūlo šeimos psichoterapeutė. Moteriai tai padarius, klausia: „Na ir kaip kiekvienas jaučiatės?" „Aš tiesiog nepastebiu savo dukters, - sako moters motiną vaidinanti dalyvė. - Visas mano dėmesys nukreiptas į jos brolį, tuo metu sirgusiam mirtina liga". „O jei Mirtį pastatytume šalia jūsų dukters?" - klausia psichoterapeutė. „Dabar aš ją matau!" - atsako motinos vaidmens atlikėja. Dukra pravirksta ir su palengvėjimu pažvelgia aukštyn...

Tai - pastaruoju metu labai išpopuliarėjusio šeimos konsteliacijos seminaro epizodas (lot. Constellatio „ko nors išsidėstymas, susiklostymas; kurio nors dalyko, reikalo padėtis; susiklosčiusios aplinkybės"). Metodo autorius - vokiečių filosofas, teologas, pedagogas ir psichoanalitikas Bertas Helingeris. Toks įvairiapusis autoriaus išsilavinimas - neatsitiktinis.

 

Platesnis požiūris į žmogų

Sisteminės idėjos nėra labai paprastos, nes tam reikia platesnio požiūrio į žmogų, nei esame įpratę. Štai jums skauda galvą - ar ne paprasčiau tai susieti su tuo, kad „vakar padauginau" arba „trūksta gryno oro"? Gal to ir užtektų, jei galvos skausmas netaptų chroniškas. Įžvalgesnis žmogus pasakytų: „galvos skausmas tau kažką praneša". Sisteminiam požiūriui reikia dar daugiau -  pažvelgti į didesnę sistemą nei jūs pats. Tai gali būti šeima. Ir tuomet jūsų galvos skausmas - tai kažkas, kas padeda šiai didelei sistemai - šeimai, ar net kelių kartų giminei - išlaikyti pusiausvyrą. Tarkime, taip: „galvos skausmas padeda mano šeimai turėti asmenį, t. y. mane, kuris kentėdamas atsveria kito šeimos nario kančią. Jei galvos skausmo nebūtų, tas kitas šeimos narys susirgtų kokia liga ar bent jį apimtų kaltės jausmas. O tas asmuo per silpnas. Aš neleidžiu jam kentėti. Todėl, kad ir kaip keista, jūsų galvos skausme galima rasti meilės ir pasiaukojimo. Matote, atsirado naujų dimensijų: religinė, etinė, sąžinės ir atpirkimo supratimas. Tai aukštesnis žmogaus nagrinėjimo lygmuo, nei suteikia paprastas medicininis ar net psichologinis išsilavinimas. Toks lygmuo galėjo atsirasti tik tuomet, kai žmonių protai ėmė sintezuoti mokslinį, religinį ir filosofinį požiūrį į sielą.

 Penktojo dešimtmečio pabaigoje atsiradusios sisteminės teorijos pradininkas buvo L. von Bertalanfis. Ši teorija grindžiama  keliais principais :

1.      Visuma, t. y. sistema, yra didesnė nei atskirų dalių suma;

2.      Sistemoje ne tik priežastys sukelia pasekmes, bet ir pasekmės gali keisti priežastis;

3.      Keičiantis visai sistemai keičiasi atskiros jos dalys;

4.      Keičiantis atskiroms dalims, keičiasi ir kitos tos sistemos dalys;

5.      Sistemos, kurios pačios organizuojasi - gyvūnai, žmonės, šeimos, -  linkusios pačios palaikyti savo pusiausvyrą;

6.      Sistemos būna atviresnės bei uždaresnės;

7.      Atvirosios sistemos sugeba ne tik palaikyti savo pusiausvyrą, bet ir ją ardydamos vystytis.

Paskutinis teiginys ypač svarbus psichoterapeutams. Vadinasi,  kad padėtum sistemai - šeimai ar asmeniui - vystytis reikia, kad ji, taptų atviresnė.

 

Nepažįstami žmonės „atstoja" šeimos narius

B. Helingeris sukūrė šeimos konsteliacijos metodą remdamasis savo praktiniais stebėjimais. Jo klientai turėjo tradicinių nusiskundimų, dėl kurių žmonės ateina pas psichoterapeutus ir dvasininkus: alkoholizmas, narkomanija, nepasitikėjimas savimi, santykių problemos, baimės, nepaaiškinami skausmai ir t. t. Kilus problemai Helingeris ėmė domėtis, kas vyko žmogaus ir jo giminės praeityje - ik pat senelių. Čia Helingeris žiūrėjo į žmogų ne tiek moksliškai („ieškokime objektyviai patvirtintų biografijos faktų"), kiek fenomenologiškai („tiesa yra visuomet tavo tiesa, pasaulis yra toks, kokį tu jį matai ir išgyveni").  Šeimai atkurti  patogu naudotis kitų žmonių pagalba - iš susirinkusios grupės narių žmogus suformuoja  savo senelius, dėdes, tetas, jų vaikus, savo sutuoktinį ir savo vaikus. Pastatomi ir netgi akcentuojami tie asmenys, kuriuos gaubia paslaptis - nesantuokiniai, negimę ar anksti mirę vaikai, nusižudę, dingę be žinios asmenys, o taip pat ankstesnieji partneriai. Terapeutas kiekvieno klausia, kaip jaučiasi. Paaiškėja įdomus, kone mistinis faktas - visiškai nepažįstami asmenys, sustatyti taip, kaip nori šeimą išdėstantis asmuo, ima jausti jausmus, kuriuos statytojas suvokia kaip netikėtai paaiškėjusią tiesą. Atrodo, lyg  šeimos narių pavaduotojus vienytų kažkoks bendras informacinis laukas. Pasirodo, kad net jei šeimoje buvo tam tikrų paslapčių, tarkime, slaptų persileidimų, nesantuokinių vaikų, žmonės, vaidinantys kitus šeimos narius, kažkokiu būdu jaučia, kad tarp jų kažko trūksta. Maža to, statytojas pamato, kad išdėsčius žmones kitaip, t. y. prašant vienus išeiti, o kitus ateiti, viduje neretai kyla stiprios emocijos, po kurių ateina palengvėjimas. Pasitaiko, kad išnyksta įsisenėjusios problemos, netgi tokios kaip fizinis skausmas.

Šis reiškinys psichoterapijoje naudojamas jau seniai - plg. tokius metodus, kaip psichodrama, šeimos rekonstrukcija pagal Virdžiniją Satir, transakcinė analizė ir t. t. Tačiau B. Helingeris visa tai praturtino svarbiais pastebėjimais.

  • Santykiai yra kone amžini. Pavyzdžiui, asmuo, turėjęs su kuo nors ilgesnių emocinių ir seksualinių ryšių, sielos gilumoje lieka susijęs su partneriu visam gyvenimui; jei giminėje buvo mirusių vaikų, persileidimų arba abortų, bet apie tai nešnekama, šie negyvi asmenys lieka egzistuoti nematomu pavidalu ir veikia kitas kartas.
  • Kiekvieno asmens vidinėje erdvėje santykiais susiję žmonės išsidėsto hierarchiškai: vieni pranašesni už kitus. Tie asmenys, kurie atėjo į sistemą anksčiau, yra stipresni už tuos, kurie atėjo vėliau, t.y. jaunesnius. Jei hierarchija sutrinka, atsiranda problemų. Jų priežastis - perdėta pasiaukojama meilė. Tarkime, jaunesnieji kartais stengiasi išlaikyti sistemoje vyresniuosius. O jei šie jau mirę, tai jaunesnieji siekia eiti jiems iš paskos.
  • Asmenis, sudarančius giminę ir susijusius intymiais ryšiais, veikia pusiausvyros dėsnis. Tai yra davimo ir gavimo balansas. Pusiausvyrą žmonės palaiko nesąmoningai. Ją palaikyti galima dviem būdais -negatyviu ir pozityviu. Pavyzdžiui, vaikas, kurio motina mirė jį gimdydama, jaučia nesąmoningą kaltę. Jis gali neleisti sau būti laimingas ir mano, kad taip išperka tą kaltę. Tokiu atveju jis, žinoma, tik padidina kančios kiekį pasaulyje. Asmuo, pavaduojantis šeimos konsteliacijoje jo motiną, dažnai būna nepatenkintas matydamas į tokį sprendimą. Tačiau įmanomas ir teigiamas kelias. Vaikas turi įsivaizduoti mirusią motiną ir pasakyti: „Mama, tu ne veltui sumokėjai už mano gyvybę tokią didelę kainą. Aš padarysiu gyvenime ką nors gera tavo garbei ir tavo atminimui". Tuomet žmogus pripažįsta, kad mamos mirtis buvo prasminga. Vykstant konsteliacijai asmuo, pavaduojantis mirusią motiną, išgirdęs šiuos žodžius, dažnai jaučia džiaugsmą ir palengvėjimą. O juos ištaręs žmogus neretai jaučia, kad kažkas sieloje atsistoja į savo vietą.

 

 Konsteliacijos magija

Tipiškas pavyzdys - šeimoje sveikatos ar sėkmės požiūriu pranašesni už kitus asmenys yra pasiruošę visa tai paaukoti dėl kitų - ligotesnių ir ne tokių sėkmingų. Jei vienas susirgo ar mirė, kitas ar kiti siekia išlyginti pusiausvyrą ir taip pat suserga, sakydamas (-i): „Geriau aš nei tu". 

Štai moteris, serganti sunkia liga, sustato savo šeimą: tėvus, o priešais juos - mirusį paauglį brolį ir kitą savo brolį. Vedėjas prašo mirusio brolio pavaduotoją išeiti už durų (konsteliacijoje tai reiškia mirtį). Dukros veidas prašviesėja, mama irgi jaučiasi geriau. Tėvas, kitas brolis ir vyras pastebi, kad juos irgi traukia išeiti. Taip jie išreiškia tipišką idėją: „Aš seku paskui tave". Jiems išėjus už durų  motina pastebimai išsitiesia ir nušvinta - tai reiškia, kad ji buvo pati pasiruošusi mirti už mirusį sūnų. Tačiau dabar paaiškėja, kad šį likimą pasiruošę priimti ir kiti šeimos vyrai, todėl jai ir palengvėja! Tai patvirtina kitas ėjimas - grąžinus vyrus ir paprašius išeiti motinos pavaduotoją, likusieji pasijunta laisvesni - nieko nebeslegia motinos likimas. Vedėjas patvirtina hipotezę, kad motina šioje šeimoje buvo įsipareigojusi mirti. Tačiau dukra perėmė šį įsipareigojimą ir susirgo sunkia liga. Toliau vedėjas grąžina motiną, ją su dukra pastato šalia tėvo. Jis prašo dukrą pažiūrėti mamai į veidą ir su meile ištarti: „Mama, aš tai darau (sergu) dėl tavęs!" Dukra tai pasako, apsiverkia, ir jos veidas prašviesėja. Ji suvokia savo ligos prasmę. Liga ima trauktis.

Taigi, neretai žmogus, netekęs giminių (dažnai net senelių kartos), nesąmoningai priima sprendimus „geriau aš, nei tu!" bei „aš seku paskui tave". Gydomosios frazės, kurias B. Helingeris atrado empiriniu būdu, skamba taip: „Net jei tu mirsi, aš pasiliksiu!"; „Tu ne veltui mirei - tavo garbei aš padarysiu ką nors gera". Na, o jei žmogus pats jaučiasi kaltas, tarkime, motina, padariusi abortą? Tuomet gali padėti frazės, skirtos negimusiam vaikui: „Man gaila", „Aš duodu tau vietą savo širdyje", „Galvodama apie tave aš įtrauksiu tave į viską, ką darysiu gero".

B. Helingeris pasitelkia ir kitus ritualus - žemas nusilenkimas tėvams (net jei jų nemėgsti), pasakymas mamai: „aš esu savo tėvo dukra / sūnus" (kai tėvas šeimoje buvo laikomas blogiuku) ir t. t. Visa tai daroma, žinoma, ne su realiais artimais žmonėmis, o su jų pavaduotojais. Tačiau praktika rodo, kad tai veikia ir patį asmenį, ir realius jo santykius su realiais asmenimis.

Šeimos konsteliacijoms rengti reikia specialaus profesinio pasirengimo. Šio metodo mokymasis plinta ir greit pasieks Lietuvą. Bet svarbu ne metodas, o kitkas. Kaip matote, rengiant šeimos konsteliaciją siekiama pagarba, meile ir priėmimu ištaisyti tai, kas atrodo neištaisoma. Tai - šansas, viltis sužmoginti atmestus, užmirštus  ryšius. O ko dar reikia žmogui, pasiruošusiam surasti laimę sudėtingame pasaulyje?


Straipsnio autorius: Olegas Lapinas
psichologija_tau.jpg

 

  GIMINĖS: LIKIMŲ MOZAIKA


Sumaniusi parengti interviu apie santykius su giminaičiais, paskambinau bene dešimčiai psichologų, psichiatrų bei psichoterapeutų. Visi jie atsisakė kalbėti. Vieniems ši tema pasirodė tuščia, kitiems - per sudėtinga, dar kiti paprasčiausiai neturėjo laiko. Buvo ir keista, ir pikta, juk man pačiai viskas atrodė gana paprasta: tenorėjau išsiaiškinti, kodėl kai kurie palaiko šiltus santykius su plačia savo gimine, kiti susitinka tik per artimųjų laidotuves.

Tokios ilgos pašnekovų paieškos turėjo ir pliusų. Per tą laiką suspėjau pažiūrėti Gintarės Beinoriūtės filmą „Pokalbiai rimtomis temomis", kur skirtingo likimo vaikai ir paaugliai pasakoja apie gyvenimą, meilę, savo artimuosius. Tai padėjo įsigilinti į temą: kas nutinka, kai vaikas auga atskirtas nuo savo tikrųjų giminių - pakliuvęs į internatą, vaikų globos namus. Ką jaučia paauglys, kuris sako, jog nemyli nieko, pasitiki tik savimi, nes neturi jokių artimų žmonių? Ar įmanoma tiesiog taip - vienu mostu - atkirsti save nuo šaknų, iš kurių išaugai? Ar tada gyvenimas bus pilnavertis? Ar toks žmogus jausis laimingas?

 

Kartojame tai, ką neigiame

Sisteminės-fenomenologinės psichoterapijos specialistas Kazimieras Daugėla sako, kad gyventi visai be giminaičių įmanoma, bet tokia situacija nėra sveika. Kada žmogus pats dėl tam tikrų priežasčių atmeta savo tėvus ir gimines (nes jie, pavyzdžiui, yra asocialūs, girtaujantys, netinkamai su juo elgėsi vaikystėje ir pan.), tai neretai būna viso labo gynybinė reakcija.

„Procesas toks, kaip Stalino laikais: jei tavo tėvai yra liaudies priešai, tai ir tu toks. Tuo metu žmonėms buvo viena išeitis - išsižadėti savo artimųjų, kad patys išliktų gyvi tame sociume. Panaši ir ši situacija: vaikui, kad išgyventų, būtina prisitaikyti prie tos aplinkos, kuri jį maitina, taigi jam reikia atsisakyti to, kas tai visuomenei nepatinka, - savo tėvų ir giminių. Jis kerta šaką, ant kurios sėdi. Ko nors, žinoma, jis laikosi, tačiau gilių šaknų, kurios jį maitintų, jis neturi", - palygino K. Daugėla.

Anot jo, didelis procentas vaikų, kurie užauga internatuose ar vaikų globos namuose, anksčiau ar vėliau ima rodyti visuomenei savo tėvų likimą asocialiu elgesiu ar priklausomybėmis. Paradoksalu, bet atsistoti ant kojų ir nutraukti nesėkmių bei netinkamo elgesio kartojimą pavyksta kaip tik tiems, kuriems nebuvo būdingas toks stiprus savo tėvų atmetimas.

„Kuo labiau atmetame tam tikras savo tėvų ar giminaičių savybes, tuo daugiau jų pastebime savyje ar savo vaikuose. Pavyzdžiui, jei man kas nors nepatinka motinoje, tai dažniausiai reiškia, kad man trūksta mamos. Ir kai trūksta, mano vidus pradeda jos ieškoti aplinkui, gyvenime. Bet man vis dar reikia daugiau mamos. Kaip tai lengviausia padaryti? Ogi tapti tokiu pat (tokia pačia), kaip mama. Lygiai taip pat su kitais giminaičiais: jei buvo „blogas" dėdė ar teta, senelis ar senelė, pavyzdžiui, kaip nors neteisingai pasielgęs, neįtikęs giminei, kad ir vedęs ar ištekėjusi už netinkamos (tai šeimai) tautybės ar rasės, pasirinkusi nevertą partnerį, toks šeimos narys ir pats tada tampa „ne toks", atskalūnas. Šeima tokių tarsi nenori matyti, juos atmeta, o tai, kas atmetama, vėliau kartojasi", - aiškina Daugėla.

Apgaudinėja save ir tie, kurie įsivaizduoja esą kur kas pranašesni už juos išauginusią šeimą, pasirenka vienišiaus gyvenimą, kad geriau išreikštų save, deklaruoją esą labai stiprūs ir prie nieko neprisirišę. Toks gyvenimas iš šono gali atrodyti net ir labai patrauklus, ypač visuomenėje, kur vertybėmis laikomas individualumas, karjera, išskirtiniai talentai ar netradicinis gyvenimo būdas.

„Jei pažiūrėtume į tuos žmones atidžiau, neretai pamatytume, kad iš tiesų jiems ko nors trūksta. Kiekvienas bando tai savaip užpildyti: kas draugais, kas alkoholiu, kas darbu nuo ryto iki nakties. Taip pat galima pamatyti, kad vargu ar jie turi šiltus ryšius su savo vaikais, jiems apskritai sunku užmegzti ilgalaikę partnerystę su kitu žmogumi. Dažnai, kai kas nors sako, jog yra visiškai kitoks nei jo giminė, gali paaiškėti, kad jis yra būtent toks pat, kaip kuris nors šeimos ar giminės narys, kuris buvo atstumtas ar nepriimtas, buvo nelabai tinkamas. Pavyzdžiui, koks nors senelio brolis ar pusbrolis išvažiavo į Ameriką ir negrįžo. Taigi jis lieka ne toks kaip kiti, ne vienas iš giminės, tačiau po kurio laiko kas nors iš giminės į jį tampa panašus", - įsitikinęs K. Daugėla.

 

Sudėtinga likimų dėlionė

Palaikant santykius su šeima ir gimine nėra nesvarbių asmenų. Be to, kalbama ne apie išreikštus santykius, kiek kartų per metus su savo pusbroliais, dėdėmis ar tetomis susitinki, bet apie vidinį savo santykį su jais.

„Geras santykis su savo kilme dar nereiškia, kad turi kas savaitgalį sėdėti su savo giminaičiais. Nesunku pasitikrinti: jei paklaustas apie savo šeimą galite šypsotis, prisiminti juos su dėkingumu, tai yra labai geras ir šiltas santykis. Tai reiškia, kad turite tokį pat santykį su savo gyvenimu. Jei aš moku priimti tai, kas yra mano ištakos, tada man lengva imti ir iš gyvenimo", - sako K. Daugėla.

Sisteminės-fenomenologinės psichoterapijos terapeutas kaip vieną iš terapijos būdų naudoja vadinamąsias konsteliacijas. Konsteliacija, arba lietuviškai - išdėstymas, tai asmens pažinimo procesas, kai grupėje, padedant kitiems žmonėms, kaip modeliai yra išdėstomi vidiniai žmogaus gyvenimo paveikslai. Tai padeda pamatyti, kokie yra žmogaus santykiai su kiekvienu iš šeimos ar giminės narių, kokie jo santykiai su pinigais, laime, liga, sveikata, vaikais.

„Tam tikrą konsteliaciją galima atlikti ir pačiam, susikaupus, užsimerkus ir bandant viduje pažvelgti į savo šeimą, į savo santykius su kiekvienu iš narių. Vieną gal jauti esant arčiau, kitą - toliau, dar kito visai nejauti. Vieni atsisukę, kiti - nusisukę, į vienus man gera žiūrėti, kitų gal net nenoriu matyti ar nesugebu pamatyti. Taip pat svarbu, ar jie į mane žiūri, ar aš į juos", - pasakoja terapeutas K. Daugėla.

Reikšmės gali turėti ne tik tie, su kuriais žmogus daug ir artimai bendravo, kurių įtaką savo gyvenime jaučia konkrečiais poelgiais ar patarimais. Kartais per konsteliacijas iškyla tokių dalykų, kurių pats klientas nežinojo, pavyzdžiui, kad giminėje buvo anksti mirusių ar nesantuokinių vaikų, kieno nors prarasta meilė ar koks nors išvykęs ir negrįžęs giminaitis.

K. Daugėla sako, kad visa tai yra svarbu, nes mūsų viduje kaip genetinis kodas užšifruota visa giminės informacija. Tai tarsi milžiniška ištisų kartų ir likimų dėlionė, kurioje neturėtų trūkti nė vienos detalės.

Vis dėlto retai būna, kad mūsų santykiai su kiekvienu giminės nariu klostytųsi tiesiog taip paprastai ir neskausmingai. Kaip atkurti pažeistus ryšius? Kaip sudėlioti į vietas tą nepakartojamą likimų mozaiką savo viduje?

 

Ne atleisti, o priimti

„Reikia suprasti, jog mes atsirandame tik todėl, kad būtent toks vyras sutiko tokią moterį. Ir net to negana: jei jie būtų gyvenę kitaip, būtų buvę daugiau mylintys ir atidūs man, aš būčiau užaugęs kitoks. Vadinasi, tik tokie tėvai, tik toks jų gyvenimas buvo vienintelė sąlyga man atsirasti. Taip ir visa giminė: žvelgiant į visus jos narius, reikia suprasti, kad tik per tokią giminę, tik todėl, kad jų visų likimai klostėsi tokiu savitu būdu, aš galėjau ateiti į šį pasaulį ir būti toks, koks dabar esu", - santykį su mus išauginusia gimine aiškina K. Daugėla. Jis tikina, kad šitoks požiūris padeda nustoti vertinti ir tiesiog priimti savo tėvus, senelius, brolius, seseris bei visus kitus artimuosius. Kai suvoki savo giminės kelią kaip vienintelį bilietą į savo gyvenimą, tada nebeturi jiems priekaištų, nebelieka dėl ko teisti, vadinasi, ir už ką atleisti. „Jei noriu būti pilnas, turiu jausti pagarbą visiems, iš kurių esu kilęs. Gerbti ir priimti nereiškia pateisinti. Bet taip visi gali sugrįžti į mano vidų, kad mano širdyje būtų vis namie", - sako terapeutas.

Kokių problemų kyla, kai negalime priimti savo tėvų ar giminių? Pavyzdžiai - patys įvairiausi. Ir tėvų santykių modelio kartojimas savo šeimoje, asocialus elgesys, priklausomybės. Net ir tokios problemos kaip nemokėjimas elgtis su pinigais, nepakankamas savo galimybių išnaudojimas ar netgi nepaaiškinamas svetimumo, nepritapimo jausmas, kuris nuolat lydi žmogų, gali kilti dėl to, kad mūsų santykis su kuriuo nors giminės nariu yra pažeistas.

K. Daugėla pasakoja, jog itin dažnas pavyzdys, kai žmonės uždirba daug pinigų, bet nuolat patys tarsi tyčia juos praranda. „Pastebėjau, kad taip nutinka dėl tam tikrų giminės savybių. Pavyzdžiui, močiutė buvo iš vargingos šeimos, senelis - iš sugebančios ūkininkauti ir pasiturinčios šeimos. Tad anūkė turi gyslelę dirbti, siekti, uždirbti. Bet nesugeba išlaikyti pinigų. Panagrinėjus psichoterapiškai paaiškėjo, kad ji ištikima tai vargingos senelės giminei, taip ji palaiko ryšį su ja, išreiškia jai savo meilę ir pagarbą. Mat šeimoje neturtas nebuvo gerbiamas. Tai išsiaiškinus, suvokus, moteriai tapo paprasčiau išnaudoti savo potencialą", - įsitikinęs jis.

 

Žinant galima rinktis

Kad šeimos ir giminės pažinimas žmogui padeda spręsti savo problemas, pripažįsta ir psichiatrė-psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė. Pasak jos, garsi psichoterapeutė Virginia Satir yra sukūrusi šeimos psichoterapijos metodą, kai žmogui, kuriam nesiseka tarpasmeniniai santykiai, padedama atkurti savo šeimos istoriją - dėdžių, tetų, senelių ir net prosenelių. Tos istorijos pažinimas paskatina suprasti ir savo šeimos problemas.

„Akivaizdu, jog tam tikrus scenarijus ir vaidmenis atsinešame iš vaikystės, bet ar tikrai mes kartojame savo tėvų tarpasmeninius santykius lyg kokias mums iš anksto užduotas programas, vieno atsakymo ir sutarimo šiuo klausimu tarp specialistų nėra", - sako A. Kirvaitienė. Kai kurie pasikartojantys scenarijai itin ryškiai pastebimi. Pavyzdžiui, berniukas, kuris matė, kaip tėvas muša jo mamą, tikėtina, užaugęs ir pats muš savo žmoną. Vis dėlto ne visi aklai kartoja vaikystėje išmoktus scenarijus ir modelius. Kodėl taip yra?

„Santykių modelį mūsų psichika kartoja instinktyviai, per daug apie tai mums nemąstant. Blogiausias modelis yra kažkas pažįstamo ir struktūruojančio. Tuštuma, nežinomybė visuomet kelia siaubą ir baimę, todėl naujų elgesio modelių paieška reikalauja sąmoningų pastangų ir valios. Jei patys nemąstysime ir nesidomėsime santykiais, jie savaime nepagerės. Tačiau jei bent pastebime, kad situacijos iš tėvų gyvenimo ima kartotis mūsų gyvenime, jau įgyjame laisvę ką nors keisti", - aiškina psichoterapeutė. Anot jos, neįmanoma išvengti šeimos įtakos. Be pėdsakų nepraeina ir joje įvykusios tragedijos. Tačiau būtina mokytis kartu tai įveikti, ištverti ir išmokyti to savo vaikus.

„Bandymas „dėl vaikų" nuslėpti tikrąją padėtį ir paversti skausmingus, traumuojančius įvykius „šeimos paslaptimis" labai veikia augančius vaikus. Mažyliai savo oda jaučia bendrą santykių atmosferą ir jei su jais nėra kalbama apie įvairiausius tų santykių aspektus ir išgyvenimus, jie patys bando tai spręsti neklausydami, priešgyniaudami, hiperaktyviai ar kitaip nemaloniai elgdamiesi, gali pasireikšti net įvairūs psichosomatiniai kūnelio skausmai, neurozės", - apie nesąmoningą mažylių troškimą gauti tėvų dėmesio pasakoja A. Kirvaitienė.

Noras atitolti nuo savo šeimos jau rodo priklausomybę nuo jos. Psichoterapeutė aiškina, kad ši priklausomybė turi neigiamą ženklą „aš esu viskas, tik ne tas, kas yra mano šeima", o tai ne mažiau apriboja mūsų laisvę ir dėl to nuo jos dar sunkiau pasveikti.

„Sunkiais atvejais gali padėti profesionalus psichologas ar psichoterapeutas, kuris atkreiptų dėmesį į tam tikrus santykių aspektus. Žinojimas nepakeičia jausmų, tačiau suteikia galimybę laisvai pasirinkti, o ne aklai kartoti", - apie būtinybę suvokti iškylančias problemas kalba psichiatrė-psichoterapeutė A. Kirvaitienė.

Ir nors skirtingi specialistai skirtingai aiškina bei interpretuoja šeimos ir giminės svarbą mūsų gyvenimą, aišku viena: į nuoskaudas, kurias jaučiame, nereikėtų numoti ranka, nes neišspręsti santykiai su mus užauginusia šeima gali apkartinti mūsų kasdienybę.

 

IŠNAŠA I

Augau nedideliame miestelyje, bet su didele šeimyna: po vienu stogu - kelios kartos, per šventes nuolat užgriūdavo dėdžių, tetų, pusbrolių ir pusseserių. Žinoma, šeimos moterims didžiosios metų šventės atrodydavo tarsi stichinė nelaimė: kelias dienas tekdavo atsiduoti maisto gamybai, o vėliau - kalnai indų, nesibaigiantis šurmulys ir lakstymas. Atrodydavo, rūpesčių - daugiau nei malonumo. Tačiau būdavo iš tiesų linksma. Dabar, kai seneliai jau mirę, o dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės išsibarstė po įvairiausius pasaulio miestus, tas „stichines šventines nelaimes" prisimenu su didžiausia nostalgija. Kai tenka įvairias šeimos šventes minėti vos dviese ar trise, nelieka to šventiškumo, ypatingumo. Taip, išvengi daugybės ruošos darbų, rūpesčių ir streso, bet nelieka ir didelės dalies džiaugsmo.

Kitas momentas - mūsų šeimoje nuolat buvo gėdijamasi, kad neturime daug pinigų, kad visko trūksta. Dabar, kai pati turiu šeimą, iš dalies suprantu tą tėvų nerimą, kad nėra pinigų remontui ar negali ko nors nupirkti savo vaikams. Visada girdėjau raginimus siekti karjeros, daug mokytis ir dirbti, ką nors pasiekti ir gyventi visiškai kitaip. Tačiau paragavusi to „kitokio gyvenimo" dideliame mieste, kur, sakytumei, nieko netrūksta, galiu pasakyti, kad laimingiausia jaučiausi savo gimtajame name, tarp nutriušusių sienų, kai kiekvienas apelsinas būdavo dalijamas į tiek dalių, kiek šeimos narių.

Žinoma, tai nereiškia, kad neverta siekti visokeriopos gerovės. Manau tik, kad pirmiausia būtina vertinti ir gerbi tai, ką turi. Ir tokį pat požiūrį skiepyti vaikams. Jei nuolat peiksi savo mažus džiaugsmus, nemokysi jais džiaugtis, tada ir dideli turtai laimės neatneš.


Vilija, 30 m.

 

IŠNAŠA II

Kai buvau jau mokyklinio amžiaus, sužinojau, kad esu įvaikinta. Viskas, ką prisiminiau apie savo vaikystę, buvo jau iš mano šeimos, kurioje užaugau, gyvenimo. Būdama paauglė labai norėjau daugiau sužinoti apie savo biologinius tėvus, tačiau nelabai ką galėjau padaryti - nežinojau, kur kreiptis, ko klausti. Tik kai buvau jau gerokai per dvidešimt suradau šiek tiek informacijos apie tai, kas buvo mano tėvai, net susiradau tetą ir porą tolimesnių giminių.

Kaskart, kai išgirstu ką nors kalbant apie savo šaknis, giminės medį, susijaudinu - perbėga toks šiurpuliukas kūnu. Ne dėl to, kad mano kilmė mane gąsdintų, o dėl nežinomybės. Daug kas kalba apie tai, kokią reikšmę turi tėvai, vaikystės prisiminimai šeimoje, o man atrodo, kad ne mažiau svarbu žmogaus gyvenime yra visa giminė - ištakos, protėvių grandinė. Gal man atrodo taip dėl to, kad šiuo atveju esu nežinomybėje. Bet dažnai, kai pasielgiu sau pačiai netikėtai, susimąstau, iš kur tai - gal tokią savybę turėjo kokia nors mano teta ar močiutė. Visą laiką jaučiuosi tarsi būčiau grandis kažkokioje nematomoje gyvenimų, istorijų grandinėje. 

Man palengvėjo, kai jau sąmoningai priėmiau tai, kad mano tikrosios šeimos, kurioje užaugau, giminės istorija yra ir mano istorija, nes paauglystėje priėmiau tik savo tėvus (įvaikinusius mane) ir giminaičius, kuriuos pažįstu, kaip savo šeimą. Tačiau galvojant apie kilmę visą laiką tūnojo tas šešėlis. Bet vieną dieną suvokiau, kad tam tikra prasme turiu du genealoginius medžius: vienas jų mano vaizduotėje paslaptingas, painus, o kitas - matomas, šviesus, į kurį likimas mane „įtupdė" kaip kokį paukštį.

Ernesta, 42 m.

Straipsnio autorė: Asta Buitkutė
www.asirpsichologija.lt

IŠ KARTOS Į KARTĄ                                                                                                                                                            

Konsteliacija, sisteminis dėstymas - šie paslaptingi žodžiai girdimi vis dažniau.    Sutiksite pažįstamų ir bičiulių, kurie šią terapiją pasitelkė spręsdami sveikatos ar sudėtingų tarpusavio santykių problemas.

Tarptautinių žodžių žodyne rašoma, kad „konsteliacija" (lot. constellatio - žvaigždžių padėtis) reiškia konfigūraciją arba kurio nors dalyko, reikalo padėtį, kitaip sakant, „išdėstymą". Sisteminio dėstymo pradininkas - žymus vokiečių psichoterapeutas Bertas Hellingeris. Šiame metode jis panaudojo patirtį ir technikas iš hipnoterapijos, psichodramos, geštalterapijos, sisteminės terapijos, psichoanalizės, tačiau nuėjo toliau už juos sukurdamas visai nauja. B.Hellingeris taip aprašo dėstymo procesą: „Sisteminis dėstymas - labai paprastas metodas. Iš pradžių žiūrime į žmogų ir į tai, ką jis vadina problema. Žiūrime ne tik į jį, bet ir į jo santykių su artimaisiais sistemą, kartais į šeimos istorijos esmę. Tuo pačiu metu nepaleidžiame iš akių problemos. Taikant sisteminį požiūrį gali pradėti aiškėti ryšiai tarp šeimos istorijos įvykių ir to, kas įvardyta kaip problema. Paskui išrenkame iš grupės dalyvių pavaduotoją (reprezentuotoją) pačiam žmogui ir pavaduotojus svarbiausiems šeimos istorijos asmenims, visus išdėstome erdvėje pagal tarpusavio santykius. Tada stebime, kaip pavaduotojams staiga pasireiškia pojūčiai ir išgyvenimai, kurių iki tol nejautė. Tai, kas vyksta su pavaduotojais, atskleidžia ir parodo kažką paslėpta, bet labai svarbaus, o žmogus, kuriam atliekamas dėstymas, gali tai pats matyti ir išgyventi. Šis matymas ir išgyvenimas gydo."

Konsteliacijos gali būti atliekamos įvairiomis temomis: šeimos konfliktai, jų priežastys ir sprendimo būdai; ligos ir sunkūs simptomai, jų ryšys su šeimos istorija; emocinės problemos (depresija, priklausomybė, kaltė, baimė ir kt.), kartų konfliktai ir galimi jų sprendimo būdai, karta iš kartos besikartojantys dramatiški šeimos scenarijai ir sunkūs likimai, krizinės situacijos ir būdai jas įveikti.

Vienas iš konsteliacijos pradininkų Lietuvoje Nikolaj Lobanov pasakoja apie šį metodą, pasaulyje sparčiai populiarėjantį.

 

Sisteminio dėstymo terapija - kas tai ir kaip ją atradote jūs?

Pirmą kartą apie konsteliacijos metodą sužinojau Maskvoje prieš septynerius metus. Besidomintys psichologija ir psichoterapija draugai keliskart kvietė į seminarą, pristatantį sisteminę konsteliaciją, kurios pradininku laikomas žymus vokiečių psichoterapeutas B.Hellingeris. Vis atsisakydavau, kol vieną kartą, kai pro Maskvą važiavau į Lietuvą, o traukinys buvo tik vakare, jie pasiūlė, užuot bastantis po miestą, kai dulkia lietus, užsukti į seminarą. Nuėjau ir... į Vilnių išvažiavau tik po trijų dienų.

Per seminarą manyje įvyko savotiškas nušvitimas. Šis metodas unikalus tuo, kad galima tiksliai giliai suvokti sudėtingos problemos esmę ir padaryti tai gan greitai, nes naudojamas emocinis rezonansas. Dėstymo metu vadinamasis pakeitėjas pradeda jausti svetimo žmogaus emocijas, nors iš anksto nieko apie jį nežino! Pasirodo, kiekvienas žmogus turi tokį emocinio rezonanso gebėjimą, o per dėstymą jis atveriamas. Tai keistas svarbus fenomenas.

Po seminaro Maskvoje nusprendžiau mokytis šios terapijos. Bene pirmas iš Lietuvos baigiau mokslus Rusijos ir Vokietijos sisteminių sprendimų institute, gavau pažymėjimą ir pradėjau naudoti dėstymus savo gydytojo praktikoje, pradėjau vesti psichologinius praktikumus.

 

B.Hellingeris parašė daugiau nei 30 knygų, išverstų į 19 kalbų, kurių bendras tiražas siekia vieną milijoną egzempliorių. Kaip aiškintumėte jo populiarumą?

Taip, tai tiesiog neįtikėtina. Juk pirmoji knyga išleista, kai jis buvo 70 metų, o iki tol jis ir jo idėjos buvo beveik niekam nežinomi. Dabar B.Hellingeriui 85-eri, jis tebedirba, o jo mintys ir darbo metodai plinta po pasaulį. Man jis - viena iš reikšmingiausių, ryškiausių ir kontroversiškiausių figūrų šiuolaikinėje psichoterapijoje. Jis ir jo idėjos laužo daugelį socialinių tabu. Jis grąžina sielą ir dvasią į psichoterapiją. Jo vieši seminarai dalyvius tiesiog užvaldo, o asmeninis žavesys pranoko mano lūkesčius. Ne kartą buvau B.Hellingerio seminaruose - jo galia padarė įspūdį. B.Hellingeris turi filosofo išsilavinimą. Jo didelė gyvenimo patirtis ir puikus intelektas padeda sudėtingus dalykus apibūdinti paprastai, bet neprarandant gilumos. Jis iškelia tokias problemas, kurių iki jo niekas tokiu būdu nelietė. Skaitant B.Hellingerio knygas, bet nė karto nedalyvavus konsteliacijoje, neįmanoma pajusti visko, apie ką jis kalba. Per dėstymą patiriami išgyvenimai leidžia atskleisti jo žodžių gylį.

 

Kaip paveldime ligas ar negatyvaus elgesio programas?

Žmonija jau pripažįsta, kad egzistuoja genetinis paveldėjimas (nors prieš porą šimtų metų tokia mintis būtų skambėjusi kaip erezija), kad perimame socialines programas ir esame jų nešiotojai, o B.Hellingeris parodė, jog žmogui ne mažiau svarbu psichikos paveldimumas - per šeimos liniją perduodami išgyvenimai. Jei buvo stiprus įvykis, kurio žmogaus psichika nesugebėjo iki galo išgyventi, ta istorija liko kaip neužbaigtas išgyvenimas, ji nenuėjo į praeitį, o užsifiksavo dabartyje. Vaikai tai jaučia ir emocinio rezonanso būdu perima iš tėvų. Rezultatas - vaikas jaučia emociją, o priežasties nėra, tiksliau, ji jam nežinoma. Ir taip iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, draugai anksčiau manęs klausdavo, kodėl aš liūdnas, kodėl mano tokios liūdnos akys. Kartą susimąsčiau: iš kur tai? Juk mano gyvenime ko nors ypač liūdno nebuvo. Konsteliacijos būdu nustačiau, kad tikroji liūdesio priežastis buvo mano prosenelė - prosenelis buvo lošėjas. 1918-aisiais jis prasilošė kortomis ir nusišovė, žmona muzikantė liko su trimis mažais vaikais be lėšų pragyvenimui. Padėtis buvo ypač skausminga, prosenelės liūdesys pasiekė mane. Aplinkiniai tvirtina - ir pats pastebiu, - kad po dėstymo nepaaiškinamas liūdesys pradėjo sklaidytis.

 

Kodėl dėstymas gali padėti išgydyti kai kurias ligas?

Mane nuo jaunystės domino giluminiai ryšiai tarp sielos ir kūno, tuo daug domėjausi, stažavausi. Sisteminius dėstymus savo, kaip gydytojo, praktikoje naudoju jau penkerius metus ir matau gerus rezultatus. Paprastai manome, kad ligos simptomas - svetima, trukdo, tai reikia pašalinti - išsigydyti. Sisteminiu požiūriu dėmesį kreipiame ne į patį simptomą, o į tai, kas yra už jo. Paprastai tokiu būdu išaiškėja kokia nors šeimos ar giminės istorija ir taip tampa aiškus simptomo vaidmuo bei prasmė. Dėstymai leidžia nustatyti simptomo ryšį su kuo nors iš šeimos narių, pamatyti ir išgyventi įvykį, sukūrusį šį ryšį, išlaisvinti simptomą. Tam reikia išgirsti šeimos narį, pamatyti, priimti į savo širdį. Jei tai pavyksta, simptomas išnyksta iš sistemos ir visiems tampa lengviau. Galima sakyti, kad dėstymas atveria organizmo savęs išgydymo resursą. Konsteliacija nėra panacėja, galinti išgydyti visus negalavimus, bet kuo toliau dirbu, tuo daugiau matau, kad psichika turi įtakos daugeliui mūsų ligų. Konsteliacijos metodu sėkmingai gydomas nevaisingumas. Rusijoje, Nižnij Novgorode, taikiau šią terapiją šeimoms, turinčioms nevaisingumo problemą. Kai kurioms užteko vieno dėstymo, kad praeitis neslėgtų ir moteris pastotų. Vaikų susilaukė jau septynios poros. Dėstymai dažnai atskleidžia gilius ryšius tarp mūsų dabarties emocinės bei fizinės būsenos ir tėvų ar senelių, kurie išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, holokaustą, tremtį, praeities. Tie įvykiai paliko neišdildomą pėdsaką jų psichikoje ir tai neretai perima vėlesnių kartų atstovai.

 

Ar nebijote, kad daugelis tai pavadins mistika?

Man mistika - giluminiai žmogaus ir pasaulio ryšiai. Pavadindami mistika fakto nepakeisime. Pats veiksmas yra veikiau ne mistiškas, bet magiškas. O kas yra magija? Kai veiksmą padarai psichinėje - žmogaus vidinėje realybėje, o poveikis būna gyvenime. Konsteliacijas galima vadinti ir mistika, ir magija, ir psichoterapija, ir žmogaus galimybėmis, net šiuolaikinėmis psichinėmis technologijomis, kurios leidžia tiesiogiai ir greitai pasiekti psichikos gilumą.

 

Problemos gali būti perduodamos iš kartos į kartą, o geri dalykai?

Žinoma, рaveldime ne tik negatyvius, bet ir pozityvius dalykus. Ką perduodame vaikams? Veržlumą, mumyse esančias stipriausias tendencijas. Perduodamas ne intereso objektas, o pats interesas ir jo energija. Galime sutikti dinastijų, kurios domisi tuo pačiu dalyku, pavyzdžiui, muzikantai ar mokslininkai, būna, kad žmonės karta iš kartos daug pasiekia, nors sritys skirtingos.

 

Kur dar galima taikyti konsteliacijos metodą?

Šį metodą toliau plėtoja B.Hellingeris ir jo sekėjai. Konsteliacija daugiausia naudojama psichoterapijoje ir organizacijų psichologijoje. B.Hellingeris, be šeimos konsteliacijos, daug dėstymų atliko socialinių ir politinių procesų sferoje. Šis metodas gali būti intelektualinis instrumentas sunkioms užduotims spręsti. Jo pagrindas - emocinis rezonansas, todėl jį galima naudoti net tokiose situacijose, kai trūksta informacijos. Pavyzdžiui, kartą pažįstamas mokslininkas matematikas, gyvenantis Anglijoje ir tiriantis begalybės problemas, vienas iš geriausių matematikų, nagrinėjančių šiuos klausimus, papasakojo negalintis išspręsti sudėtingo matematikos uždavinio. Jis suprato, kad reikia suburti komandą, tik nežinojo, ką pakviesti, nes šia tema dirbančių specialistų pasaulyje buvo 10-15. Pasiūliau jam padėti. Mokslininkas vardijo kolegų vardus, o aš tapau to uždavinio vadinamuoju keitėju ir rezonanso būdu jaučiau, kam uždavinys pasiruošęs „atskleisti savo paslaptį" (matydamas tokio mokslininko vardą pajusdavau, kad esu visiškai atviras), o kurį žmogų ignoruoja. Minėtas matematikas pakvietė tuos kolegas ir jie iki šiol sėkmingai dirba kartu. Šį dėstymą atlikome tiesiog eksperimentuodami, iš smalsumo, bet rezultatas maloniai nudžiugino!

Manau, kad konsteliacijos metodas perspektyvus naudojant jį savęs pažinimui ir kūryboje. Dėstymas gali duoti papildomų galimybių geriau daryti tai, ką jau darai, ir naujai pažvelgti į tai, kas kol kas nepavyksta.

 

Straipsnio autorė: Jolita Zykutė
IEVA kovas 20
10
PSICHOLOGIJA          

KAI MAMA TAMPA MEILUŽE


Kraujomaiša tarp šeimos narių užfiksuota daugelyje kino juostų, tarkime, Bertolučio filme „Mėnulis", L.Klarko juostoje „Ken- parkas".

Kada sūnus, nesvarbu, kokio amžiaus, tampa slaptu mamos meilužiu? Tada, kai šeimoje sutrinka tvarka. Tvarka padeda tekėti meilei. Pagal šią tvarką mamos meilužiu turi būti vyras, įprastiniu atveju - berniuko tėvas. Jis iniciuoja seksą su mama, o atsiradus vaikams atskiria save su žmona nuo vaikų.

Vaikams pagal šią tvarką - ne vieta tėvų miegamajame. Kad ir kaip jiems ten norėtųsi būti. Juk maži vaikai dažnai nori miegoti su vienu iš tėvų, o kartais fantazuoja apie tai, kaip tuokiasi su vienu iš jų ir pagimdo vaikučių.

Kartais berniukai lipa į tėvų lovas ir netgi išvaro iš ten tėvelius. Jie pririša mamas prie savęs, o mamos tuomet nutolsta nuo tėvelių. Tėveliai ima vaikuose matyti konkurentus. Berniukai tai jaučia ir neišmoksta būti vyriškais. Juk tėveliai - vyro modeliai - su jais ne draugauja, o pyksta ant jų.

Slapti mamos meilužiai išauga, nesunkiai gundo moteris, tačiau širdies gilumoje nesijaučia tikrais vyrais ir moterų paslapčia nekenčia.

Todėl tai, kas yra fantazija, ir turi likti fantazija. Labai retais atvejais šios fantazijos virsta tikrove. Tarkime, taip atsitinka, kai sūnui yra jau virš dvidešimties, o mama yra jaunatviška; kai atsiskirti vienam nuo kito iki galo jiems nepavyko; kai šeimoje nebuvo tėvo. Ir, žinoma, viską palengvina alkoholis. Tačiau visa tai - paviršinės priežastys, lengvinančios aplinkybės. Pagrindinis dalykas tokiais atvejais yra sutrikusi tvarka. O jei dar tiksliau- iš meilės mamai vaikas atsistoja į tėvo vietą.

Galima rasti ir kitokių, ne seksualinių požymių, kad tai atsitiko. Štai nesant tėvui, sūnus nuo mažens yra tarsi mamos nuodėmklausys, draugas, paslapčių patikėtinis. Štai jis dirba su ja, vaikšto visur su ja ir aplinkiniams netgi atrodo, kad jie - vyras ir žmona. O tai, kad jie vieną dieną netgi atsigula į lovą, yra tik šios nusistovėjusios sūnaus pozicijos išraiška.

Žinoma, tokia sūnaus padėtis neatsiranda dėl tyčinių kieno nors pastangų. Galima pasakyti palyginimu: jei šeimos gyvenimas - tai pjesė, tai kartais vienas iš vaidmenų atlikėjų neatvyksta į spektaklį. Ir kažkas turi jį pavaduoti. Jei nėra kam, pavaduoja vaikas. Žinoma, liūdniausia, kai vaikas to visai nenori. Baisu ir nedovanotina, kai tai atliekama per jėgą ir su nepilnamečiu vaiku. Tačiau netgi kai vaikas yra pilnametis, tai nėra normalu. Kodėl?

Ne todėl, kad aš toks konservatyvus. O todėl, kad vaikas atsidūręs tėvo vietoje, sutrikdo normalų meilės kelią. O šis kelias veda ne iš sūnaus tėvams, o atvirkščiai - iš mamos ir iš tėčio - vaikui. Vaikas, atsigulęs šalia mamos, turintis intymius santykius su mama, atstojantis mamai tėvą, psichologiškai nesijaučia savimi, nes atlieka ne jam skirtą vaidmenį.

Kokios to pasekmės? Trumpalaikės - nežymios. Ilgalaikės - jam būna sunku perteikti meilę savo žmonai ir vaikams. Nes pats yra susipainiojęs vaidmenyse. Spektaklis gaunasi per daug painus, jei tenka keisti vaidmenis - supranti?

Žinoma, apie tai galime kalbėti tik tuomet, jei žmogus nori apie tai kalbėti. O nori jis tik tuomet, kai patiria problemų savo šeimoje su savo sutuoktiniu. Štai tada ir reikia prisiminti kraujomaišišką meilės nuotykį ir pažiūrėti, ką galima su juo daryti.

Tarkime, galima padaryti procedūrą, kuri vadinasi „šeimos konsteliacija". Reikia susirasti psichoterapeutą, kuris ją moka daryti. Konsteliacijos metu nereikės pasakoti visų smulkmenų. Reikės tiesiog be žodžių sustatyti iš grupės narių save ir vieną - kitą savo šeimos narį. Toliau galima nueiti į šoną. Dalyviai su vedančiojo pagalba patys atras, ką reikia daryti.

Tarkime, tave atstovaujantis žmogus turi nusilenkti tam, kas atstovaus tėvą. Ir pasakyti: „Tėti, iš meilės motinai aš užėmiau tavo vietą. Atiduodu ją tau." Ši psichoterapinė technika yra gana gili ir stipri.

O ką ji gali duoti?

Laisvę. Laisvę nešti tik savo kryžių, o ne svetimą. Pagarbą. Pagarbą tiems, iš kurių šis kryžius buvo atimtas. Tvarką. Tvarką, kurią gali perduoti savo vaikui. Tuomet meilė ims tekėti savo įprastine vaga. 

 

Straipsnio autorius: psichoterapeutas Olegas Lapinas
www.DELFI.lt
2009 m. kovo 12 d. 

APIE SUSITAPATINIMĄ

 

„Aš, atrodo, pati kenčiu jos skausmą", „Vos atėjęs į tuos namus pajutau negerą atmosferą", „Nepasakok apie tai, man bloga darosi"- visi šie posakiai yra ženklas, kad jūs tapatinatės su kitu žmogumi. Tapatintis, arba, moksliškai kalbant, identifikuotis, moka beveik visi žinduoliai. Šis sugebėjimas atsirado pirmiausiai patelėms, kurios ilgai augina savo palikuonis.

Ilgai būdami bejėgiai, maži vaikai instinktyviai ieško šalia savęs gyvio, kuris juos supranta. Tik taip jie ir išgyventų! Nes jų nesuprantantys gyviai juos mielai suėstų. Įskaitant ir nesuprantančią motiną - ji irgi mielai suėstų savo palikuonį, jei neatsilieptų į jo balselį ir išvaizdą įsijautimu. O kadangi gyviai nelabai moka apibūdinti savo būsenos žodžiais, tam, kad juos suprastų, jie naudoja nežodinius signalus, kurie sukelia kitiems gyviams analogišką jausmą.

Todėl identifikacija - tai ne tik „atspindėtas jausmas" ir ne užuojauta („Suprantu, kaip tau blogai"). Tai - be proto pastangų atsirandantis, bet gerai juntamas realus skausmas, atsirandantis šalia kenčiančio skausmą žmogaus. Tai realus liūdesys, apninkantis šalia liūdinčio piliečio. Ir realus suirzimas, atsirandantis šalia suirzusio asmens.

Susitapatinti su kitu žmogumi kartais naudinga. Tarkime, įsimylėjėliai ir meilužiai dažnai susitapatina vienas su kitu taip stipriai, kad vieno meilė ir aistra uždega kitą, ir ne visuomet gali pasakyti, kas ką myli labiau. Taip pat tėvų ir vaikų identifikacijos padeda tėvams geriau suprasti vaikus, o vaikams - tėvus.

Tačiau susitapatinimas ne visuomet naudingas. Netgi tuomet, kai „Vienam užkrėtus kitą, palengvėja ant širdies". Tarkime, prislėgtumas ir suirzimas, atsirandantis bendraujant su prislėgtu ir suirzusiu artimu žmogumi, apsunkina vieną kito sąskaita.

Tada, kai tas kitas yra iš kitos šeimos ar kolektyvo - nieko baisaus. Tačiau jei jis yra tos pačios šeimos narys, jis gali bandyti išsikrauti ant kito šeimos nario, tarkime, vaiko o gal - ant naminio gyvūnėlio. Dažniausiai „apsikrėtęs" liga artimas žmogus nepadeda ligoniui. O dėl susitapatinimo atsirandantis abipusis pyktis verčia žmones audringai kivirčytis, kai abu to visai nenori.

Susitapatinimas ne visuomet atpažįstamas kaip susitapatinimas. Psichoterapeutus, pavyzdžiui, specialiai moko atskirti, kur yra jų, o kur - jų klientų jausmai. Daroma tai dažniausiai taip.

Psichoterapeutas su kuriuo nors pacientu ima jausti kokius nors pakankamai neįprastus jausmus „ne į temą". Tarkime, nesuprantamą pyktį, lytinį susijaudinimą, liūdesį ar nuobodulį. Jis aptaria tuos jausmus su kitu psichoterapeutu - supervizoriumi.

Supervizorius pasako savo įspūdį apie tai, kaip atrodo psichoterapeuto ir jo kliento santykis iš šono. O taip pat atkreipia dėmesį į tai, ką jis pats jaučia su supervizuojamuoju. Taip pat psichoterapeutas vieną ar kelis kartus per gyvenimą pats praeina asmeninę psichoterapiją ir susipažįsta su savo jausmais. Ir pagaliau psichoterapeutas gali seanso metu paklausti savo kliento: „Štai aš jaučiu suirzimą - kažin, ar jis mano, ar jūsų?"

Dažniausiai jei klientas atpažįsta, kad tai - jo, o ne psichoterapeuto jausmas, jis, tas klientas, tarsi „integruoja" tą jausmą į save, t.y. tampa labiau savimi, o psichoterapeuto neįprastas jausmas nyksta.

Taigi toks patikslinimas - psichoterapijos dalis. To nebūna, jei jausmas priklauso pačiam psichoterapeutui - o taip irgi gali būti, nes jis irgi žmogus. Jei psichoterapeutas neturi profesionalaus pasiruošimo, supervizoriaus ar asmeninės terapijos, kas garantuos, kad jis neims gydyti kliento nuo savo paties problemų? Kažin ar yra dar kokia nors profesija, kurioje savo ir svetimi jausmai būtų taip kruopščiai atskiriami, kaip psichoterapijoje. Todėl tai labai gera profesija. Eikite dirbti psichoterapeutais- išmoksite mažiau tapatintis su kitais. Mažiau - bet ne iki galo.

Tiesa, ar jūs dažnai tapatinatės su artimaisiais, draugais ir netgi su televizoriuje matomais žmonėmis? Tarkime, aš niekad nepamiršiu, kaip skausmingai vaikystėje reaguodavau, jei per dailiojo čiuožimo varžybas, rodomas per televizorių, čiuožėjai paslysdavo ar tik bandydavo paslysti - man būdavo taip pat gėda ir bloga, lyg būčiau paslydęs aš pats! Tikriausiai aš dėl to ir tapau psichoterapeutu. Jei jūs tokie patys - tai esate mano sielos giminaičiai.

Pamenate Vladimirą Vysockį:
"Бить человека по лицу
Я с детства не могу"?

Sveiki, giminaičiai! Kuo mūsų bus daugiau, tuo pasaulyje bus mažiau smurto.

Na, o ką daryti jums, kad sumažintumėte šią socialiai naudingą, bet asmeniškai nepatogią savybę? Tokiu atveju jums gali padėti kai kurie užkalbėjimai ir ritualai. Dalį jūsų gali pamokyti praktikuojantys ekstrasensai - jie žino, kaip nuo savęs „nukratyti blogą energiją" po kiekvieno seanso. Ko, deja, negalima pasakyti apie kitus su klientais dirbančius žmones.

Psichoterapeutai čia vėl nesnaudžia. Italų psichoterapeutas R. Asadžiolis pasiūlė atsitapatinimo nuo visų - ne tik nuo svetimų, bet netgi ir nuo savo emocijų, pojūčių ir minčių - formules. Tai savitaiga: "Aš - tai aš, o mano jausmai - tai mano jausmai, tai nesu aš". „Aš - tai aš, o mano kūniški pojūčiai - tai pojūčiai, tai nesu aš"... ir pan.

Po to žmogus piešia ant lapo ovalą, kurio viduje pažymi įvairiausias savo asmenybės dalis, tarkime, jausmus ar savotiškus atliekamus gyvenime vaidmenis. O ovalo centre nupiešia tašką - „aš". Kuri dalis „okupuoja" aš, t.y., apsemia tašką - matosi iš paveikslo. Galima nupiešti kitokį, labiau pageidaujamą savo asmenybės žemėlapį.

Šiuo metu madingas vokiečių psichoterapeutas B. Helingeris padeda „atsitapatinti" ne tik nuo realaus žmogaus, bet ir nuo seniai mirusių ar užmirštų giminaičių emocinių „kryžių", kuriuos žmonės neša, net apie tai nenutuokdami.

Taip vadinamos „šeimos konsteliacijos" metu neretai skamba tokios frazės, kaip: „Mama, šis vargas priklauso tau, atiduodu tau tavo vargą, su visa meile ir pagarba... Dukra, pasiimu iš tavęs savo vargą, jis - mano, o ne tavo"- ir „konsteliacijos" grupės nariai pravirksta su palengvėjimu...

Taigi jei jūs labai to norite, profesionalai gali padėti jums. Tačiau neskubėkite. Visiškai atsikratę sugebėjimo jausti svetimą skausmą mes rizikuojame iš žinduolių pavirsti ropliais. O mes ne ropliai. Ropliai - ne mes.

 

Staripsnio autorius: psichoterapeutas Olegas Lapinas
www.DELFI.lt
2008 liepos 22 d.

  Как освободиться от влияния предков или семейные расстановки

 

Проблемы и тайны прошлых поколений семьи довлеют над вашей сегодняшней жизнью. Можно ли ослабить их влияние или вообще избавиться от него?  Да, уверен  врач Николай Лобанов.

Развод - «воспоминание» о несчастьях бабушки

Психология утверждает, что наши невзгоды родом из детства. Нелюбимый, а может быть, и нежеланный ребенок во взрослой жизни получит «привет» из прошлого - родительская  нелюбовь отразится в его жизни, даже если он не осознает ее. Современная психология идет еще дальше: она утверждает, что многие проблемы нашей жизни - из  семейно-родовой истории. То есть, от прабабушек или прадедушек: если у бабушки была несчастная любовь, она напомнит о себе ее внучкам и правнучкам сложностями в отношениях с мужьями. И неважно, что они не знают о ней -  психика сохраняет алгоритм поведения в родовой памяти, в судьбах женщин рода и будет способствовать повторению сценариев прошлого. Так что нередко причины разводов и женского одиночества, неумения строить отношения в семье и на работе, депрессий и болезней - это отголоски событий прошлого, семейных тайн и скелетов в шкафу. Если у жены в детстве не сложились отношения с отцом, она непременно будет искать в будущем муже черты своего отца, так же как чрезмерная властность и опека матери над сыном обязательно отразятся на его отношениях с женой, на которую он подсознательно перенесет роль матери. Все это спровоцирует конфликт отношений - так же, как незавершенные отношения с предыдущим партнером женщины или мужчины.

 

Печать прошлого в нашей психике

Вильнюсский врач Николай Лобанов объясняет: науке уже известно, что мы несем в себе печать прошлого не только в виде хромосомного набора ДНК,  в котором зашифрованы наши наследственные  признаки, внешность, болезни и иммунитет, но и в виде психической родовой памяти, которая проходит через поколения. Испуг, равнодушие или жестокость матери или отца по отношению к малышу или друг к другу, грандиозные по силе желания, яркая любовь или ненависть и прочие коллизии семейной жизни могут передаваться по наследству так же, как и болезни. И если семейная жизнь терпит крах или не приносит счастья, стоит распутать эти семейные узлы и  приоткрыть завесу над семейными тайнами , чтобы, поняв основную причину своих проблем, ты мог изменить свое поведение и поступки. Но как узнать о том важном, что скрыто временем, когда родители уже ушли из жизни, а судьбы предков - тайна за семью печатями?

 

К прошлому надо относиться с уважением

- Одиночество, как и многие проблемы в отношений между мужчиной и женщиной, как правило, зарождаются в в семейных историях их родителей, - рассказывает Николай. -  И женщины  «повторяют» несчастливую женскую судьбу своей матери или бабушки, «не разрешая» себе быть счастливее их в своем браке. К прошлому надо относиться с уважением - память о нем не должна мешать счастью в настоящем и будущем. Как это сделать? Один из способов открыл немецкий психолог и философ Берт Хеллингер, назвав его семейными или системными расстановками. Эти расстановки способны, как «живое» зеркало, отразить системную причину семейных конфликтов. С помощью точного психотерапевтического воздействия системных расстановок можно гармонизировать отраженные в глубинной памяти события прошлого! То есть, сделать так, чтобы психика не занималась какими-то проблемами, которые произошли давно. Одно из открытий Хеллингера - перенятые чувства:  оказывается, мы очень много чувств и эмоций перенимаем у близких людей (по Хеллингеру - до 80% наших чувств - это перенятые чувства!) В раннем детстве, когда у ребенка открыта психика, он воспринимает и перенимает от родителей наиболее значимые для них  переживания. Эти перенятые психо-эмоциональные истории наших родителей и прародителей, события, оказавшие глубокое воздействие на их психику становятся  важными и для нас, часто определяя наш взрослый жизненный выбор.

Изучив труды известных психологов и философов, Хеллингер  пришел к выводу, что поведением человека управляет любовь. Помогая людям и погружаясь в глубины человеческой психики, Хеллингер в своей практической работе с расстановками увидел, что в глубине каждый человек является источником любви, и сама эта любовь, как непрерывный поток, передается от родителей к детям: из рода в род, из поколения в поколение. Именно любовь является энергетическим носителем семейной преемственности, ощущением принадлежности к своему роду.  И эта энергетическая поддержка  прародителей создает потомкам огромный ресурс успешности.

- Но нередко трагические события и драматические переживания потрясают душу человека настолько сильно, что душа  и ее энергия любви остаются «в плену» у такого события, и тогда ее тянет назад в прошлое, -говорит Николай. - Это прерывает поток любви и чувство принадлежности роду, и у его потомков возникают проблемы и несчастья, которые он воспринимает как роковую неизбежность, предопределенность.

Это какая-то магия  или гипноз - решила я, узнав о расстановках. Ну, как можно узнать, что  в каком-то 19-лохматом году моя прабабушка страдала от неразделенной любви или прадедушка прогибался под железной рукой матери-диктаторши?! Как события или люди из очень далеких поколений семьи обрели такую власть над моей жизнью? Но метод уже давно завоевал свое место под солнцем: чем больше я интересовалась им, тем больше встречала людей, испытавших его на себе и переосмысливших свою жизнь. Многим расстановки помогли изменить ее к лучшему. Для многих открытия, сделанные во время  этого путешествия в прошлое, стали потрясением.

Николай Лобанов уже семь лет с помощью расстановок помогает людям восстанавливать этот поток любви, ресурс успешности, который должен доставаться нам от предков. Как сказала мне одна из его клиенток, моя знакомая Алина, после первой расстановки она ушла в слезах и долго бродила, не разбирая дороги. Она узнала, что ее мать во время беременности долго решала, сделать аборт или нет, - то есть Алина была нежеланным ребенком. Она всегда чувствовала, что родители больше любили брата, но узнать такое!  Она позвонила тетке в Россию, и та рассказала, что перед смертью мать призналась той: «Вот, мол, так не хотели эту девочку, а кто сегодня так ухаживал бы за мной, если бы не она?!».

- Сначала мне пришлось преодолевать сопротивление разума - как поверить в такое? - рассуждает Алина. - Но после нескольких  расстановок я по-новому пережила все эти давнишние события. Мне стало легче жить, как будто я простила мать и примирилась с ней. Положительные перемены стали происходить и в жизни  моей дочери.

- Действительно, сегодняшние личные или профессиональные проблемы людей напрямую связаны с прошлым - с абортами прабабушек, мертворожденными детьми, самоубийствами, войной, эмиграцией, - продолжает Николай. - И ни мистики, ни магии, ни гипноза в этом, а также в расстановках, - позволяющих  пролить свет на эти семейные тайны, - нет. Правда, их  трудно объяснить и с помощью законов физики или математики.

Иногда причины странных поступков и повторяющихся событий, выявленные с помощью расстановок,  действительно впечатляют.

 

Тур в прошлое

Молодая женщина, чей семейный стаж приближался к семи годам, раз  в год ненадолго уходила от мужа к другому человеку и каждый раз возвращалась обратно - благо, муж ее принимал. Она говорила, что эта повторяющаяся история уходов уже замучила ее, что не мыслит жизни без мужа, но и понять причину своих странных уходов, не может.

Н.Лобанов выяснил, что когда-то его пациентка трижды пыталась уйти из жизни: написав предсмертные записки, она выпивала таблетки. Но каждый раз ее успевали спасти. Об этом ничего не знала ее старшая сестра, которая была для девушки непререкаемым авторитетом, но жила и училась в другом городе. И вдруг однажды ее сестра совершает самоубийство с помощью таблеток, оставив после себя записку. Это стало огромной психологической травмой для девушки. Со временем она все-таки сумела устроить свою жизнь, счастливо выйти замуж, однако периодически у нее появляется непреодолимое желание уйти от мужа. И ей все не дает покоя вопрос, почему она и ее сестра так одинаково испытывали желание расстаться с жизнью? Она пришла на расстановки выяснить, не было ли чего-то подобного в ее роду? Из ее рассказа Николай узнал, что мать пациентки  - дитя военного времени, пережила гибель на фронте обоих родителей и осталась с братом-подростком на руках. Всю свою любовь она отдала ему, но вдруг он неожиданно погиб, когда бегал с мальчишками по крышам вагонов.  Уже во время расстановки девушка выяснила, что мать настолько тяжело переживала гибель последнего родного человека, что готова была уйти из жизни вслед за родными людьми. Это желание жило в ее душе, но вдруг она встретила мужчину, влюбилась, родила  двоих дочерей, а сильное, желание матери через годы попытались реализовать ее дочери.

- Почему теперь эта девушка уходит от мужа? - переспрашивает Николай. - Для этого тоже есть основание: свою жизненную модель она строила по модели старшей сестры, бывшей для нее образцом. И в младшей действует установка, что она не имеет права на счастье - то есть, что человек не может быть счастлив, если несчастлив другой. Поэтому  она уходит, пытаясь создать параллельную ситуацию счастья для своей любимой погибшей сестры. Психологи давно знают,  что нереализованные, даже тайные, мотивы людей осуществляют их потомки. Но как только  психика перестает удерживать эти мотивы,  трагические события, у человека меняется жизнь.  То есть, расстановки по Хеллингеру позволяют нам понять, какое событие, иногда кажущееся незначительным, вызвало сильное потрясение психики.

 

Не мистика и не магия

- Во время расстановок семейную ситуацию заказчика проигрывают так называемые заместители. Им даже не обязательно знать ситуацию заказчика - важно, чтобы он сам про себя ее  прокручивал и переживал. Это такая экологичная  психология - ведь никому не надо про себя рассказывать подробно. Иногда люди приходят, чтобы узнать причины своей болезни - и им тоже не нужно ее называть. Я ставлю задачу двоим заместителям, стоящим напротив друг друга, и они становятся живыми резонаторами, отражающими ситуацию заказчика, резонируют с ним и что-то про него начинают чувствовать.  Они, видящие его впервые, начинают оживать в образах членов его семьи, испытывая эмоции, отражая ситуацию как в зеркале. Причем, сам заказчик может  лишь  наблюдать за процессом. Никто из заместителей не оценивает ситуацию - они лишь рассказывают о своих чувствах в этот момент: о жаре или холоде, отвращении или любви к другим заместителям.

Вдруг  заказчик обнаруживает, что  «заместители» -  участники, исполняющие роли его близких, начинают говорить их словами и с их интонацией, точно передавая ситуацию, озвучивая их чувства!

Каков механизм этого психологического туризма в прошлое? Почему заместители, как медиумы на спиритическом сеансе, транслируют чувства и фразы людей, которых не знают, порой уже ушедших из жизни? Это так называемый эффект резонанса, и получается он только в том случае, когда заказчик сам глубоко погружается в свою проблему. Затем заместители создают позитивную картинку прошлого, и эта «хорошая» картинка семейных отношений, ее внутренний образ, остается в сердце заказчика. Самое феноменальное, что реальные члены семьи, даже не подозревающие о расстановках, входят в резонанс с этим новым образом клиента и начинают вести себя по-другому: меняется жизнь не только заказчика, но и его детей и внуков!

Но цель расстановки - не воссоздание истории каких-то роковых моментов в судьбе человека, а  в освобождении его от передающихся из поколения в поколение болезней и проблем. Расстановки помогают понять свою проблему, трансформировать ее, забыть, простить и жить по новой, более успешной формуле. Иногда расстановки кардинально меняют жизнь.

 

Елена Юркявичене.
«Экспресс-Неделя», Литва